Kai aplink miršta žmonės, draugų draugai, pasijauti toks mažas vabalėlis, kuris negali nieko pakeisti, nieko nuramint. Kiekvienas prisiaritnęs gali imti ir sutrypti. Trūksta labai nedaug. Trekšt. O tada kapt kapt kapt..

Paleido brolį iš ligoninės. Dabar laimingas laigo po namus. O aš išdrįsau susirgti. Kaip galėjau? Gi man reikia laikytis. Nereikėjo sakyt mamai. Vargšelė.Nieko ypatingo. Pasveiksiu. Privalau iki trečiadienio pasveikti. Noriu į GMD. Dah.. Kaip kai kas rašė "Žmogus planuoja, o likimas šaiposi" , ar kažkas tai tokio.

Viska tapo labai svetima. Niekas man nebepriklauso. Nebevaldau savęs.O gal ir nevaldžiau, nežinau. Galvoju apie vieną - sakau kitą. Arba iš vis nieko nesakau. Taip, šiandien aš nieko nesaku. Nes skauda gerklę.

Jau kokia savaitė, kaip esu save įkalinusi liūdesio kambary. Su pertraukom. Kažkur pamečiau raktą nuo kambario spynos. Gal kas matėt kur  ?

Komentarai