Man patiko. Gal ir jum patiks.
Tai va, vienu žodžiu kaip isada sėdžiu šiandien feisbu, skaitinėju naujienas ant sienos ir už akių užkliuo tokia istorija įkelta. Perskaičiau. Toks drebulys kūnu perėjo. Bet geras, toks tikras. Galvoju, gražu. O grožiu dalintis reikia. Tai va:
Ketvirtadienis. 2 troleibusas. Troleibusas kaip reta tuščias, vietą šalia nukraunu savo daiktai ir užsižiopsojus pro langą sėkmingai sau linguoju. Klinikų stotelėj prilipa žmonių, pasidaro ankštoka, prasičiukinu iš varnų skaičiavimo, patraukiu daiktus nuo gretimos sėdynės ir sakau pirmam pasitaikiusiam vyriškiui:
- Sėskit. Jis man:
- Tikrai? Galiu prie Jūsų atsisėt?
- Žinoma.
Jis atsisėda. Kažkaip nejaukiai muistosi iš pradžių, o Šilo tilto stotelėj atsisuka į mane ir sako:
- Pašnekam?
Sakau:
- Šnekam.
Toliau seka pora neesminių klausimų iš kur aš važiuoju, frazių, kad sunku dabar gyventi Lietuvoj, nemoka atlyginimų, nors va, žmogus dorai dirba ir panašiai. Aš galvoju kas čia iš to gausis, nelabai mėgstu skųstis dalykais ir kitų skundų klausyt. Tada pakeleivis klausia :
- Klausyk, o tu laiminga? Patenkinta savo gyvenimu? Nenoriu meluot nepažįstamam žmogui, todėl pagalvoju, sakau:
- Laiminga. Patenkinta. Labai.
Pakeleivis žiūri į mane taip „ale kokia keistuolė“ ir suskamba jo telefonas. Sako:
- Atsiprašau, ar galiu atsiliepti? Matyt žmona. Labai atsiprašau.
- Beabejo, atsiliepkit.
Jis šneka su žmona rusiškai, supratau, tik kaip perduoda savo dislokacijos vietą – Leono Sapiegos stotelė. O daugiau ir nelabai klausau, kažkaip nemandagu, ir toliau tesiu savo first person varnų shootingą. Jis baigia kalbėt, atsisuka vėl į mane ir sako:
- Žinai ką, iš tikro, tai ir aš laimingas. Pasižiūrėk , -atkiša savo atlenkiamą telefoną, - čia mano žmona ir sūnus. Žmonai 39, sūnui šeštadienį bus 4. Man 60. Neturiu daugiau ko norėt. Žmona graži, sūnus – didžiausia laimė ir atsakomybė. Ar tau gerai matosi per tuos skaičius?
- Gerai gerai, tikrai graži jūsų šeima.
- Matai, sūnų auklėti yra didžiausias įvykis mano gyvenime. Juk nuo to priklausys kokiu jis žmogumi taps užaugęs. Svarbu.
- Svarbu.
Stotelė : Mindaugo tiltas.
- Klausyk, gal susipažįstam?
- Susipažįstam.
– Atsisuku, spaudžiu ranką, žmogus šypsosi, retai matau taip nuoširdžiai.
– Aš Ugnė.
- Malonu, Ugne. Aš Algis. Žiūrėk, jei kada reiks į klinikas, be eilės praleisiu, tik sakyk.
- Gerai, - sakau.
- Ugne, tu geras žmogus atrodai, aš tau palinkėsiu vieno dalyko – rasti tikrą meilę. Bet supranti, tokią tikrą, o ne tik iš aistros. Ir tokia yra gerai, nesakau. Bet galiausiai, vistiek laimingiausias liksi tik tikrą meilę radęs. Nori papasakosiu kaip susipažinau su savo žmona?
Jau nebegaliu sutramdyt šypsenos, kažkaip neįprastai jaučiuos, nuoširdūs žmonės man gražiausias dalykas pasauly.
Sakau: - Papasakokit.
- Stoties rajone ėjau iš aludės, žinai, jau truputį išgėręs. Žiūriu, ant suoliuko sėdi graži jauna moteris ir verkia. Irgi išgėrus. Čia prieš 5 metus buvo. Einu, galvoju... Ugne, nepyk, aš su tavim nuoširdžiai kalbu.
- Gerai gerai, kalbėkit.
- Aš einu ir galvoju – užkalbinsiu, paguosiu, parsivesiu namo, ir žinai, ryt paleisiu. Priėjau, sakau, ko verki, o ji sako – paskolinau 200 litų nepažįstamam žmogui, nebeturiu kaip namo grįžti. Aš jai – tai einam pas mane. Ji, žinai, išgėrus, pagalvojo, pagalvojo, sako – gerai, einam. Parsivedžiau namo, pabuvom, žinai, kitąryt palydėjau, bet jau nebe atsiskyrėm. Ištekėjus buvo, savo vyrą dėl manęs išvarė. Jauną vyrą, dėl manęs, 60-mečio. Nu bet alkoholikas baisus buvo, mušė. Radau tikrą meilę. Ir va, jau ir sūnus beveik 4 metų. Bet atsitiktinumas, ar ne, Ugne?
- Atsitiktinumas.
Dar papasakojo man kaip kasryt 5:30 kelias ir iš Kenos į klinikas dirbti važiuoja. Daug šypsojos, visai nebuvo koks degradas alkoholikas, retai tokį geros širdies žmogų ir besutinku, retai ir tokias spindinčias laimingas akis matau.
- Ugne, o tu dažnai 2 troleibusu važinėji?
- Kasdien. Trakų stotelė. Stojuos išlipti.
- Tai gal dar susitiksim? Aš irgi kasdien važiuoju. Paspaudėm rankas, nusišypsojau kažkaip nevykusiai plačiai:
- Susitiksim, tikrai.
Ir išlipau.

Komentarai
O aš kalbuosi ir laisvai bendrauju su nepažįstamais. Pamenu, vasarą Vilniuj, su draugais į stotelę nuėjom, o ten tokia moteris sėdėjo. Matosi, neturtinga labai, apsirengusi šiltai (nors buvo beprotiškai karšta), žiūri į mus ir taip be ceremonijų sako: - Vaikai, aš jums labai labai linkliu laimės ir sėkmės. Draugai stovi tokie belenkaip nustebę, o man taip gera, taip lengva pasidarė. Išsišiepiau visa, padėkojau. Ta sako: - Aš matau, jūs labai labai geri žmonės esat. Rimtai. vat būna tokie žmonės, į kuriuos pasižiūri ir supranti, kad reikia vengti, o jūs geri atrodot. Labai. Draugai iš vis amo netekę, atisėdo kiek galėjo toliau nuo tos moters, o aš šalia prisėdau ir kalbėjau su ja. Ji ten pasakojo, kad tiems žmonėms, kuriem ji linki laimės ir sėkmės, dažniausiai iš tikrųjų yra laimingi, patarė nesilankyti Ikea, pažiūrėjus į reklamą, nes sakė labai didelis negatyvas eina nuo tos parduotuvės. Tada draugas išsitraukė Pimpančiuką iš kišenės (kuris kikena gražiai) ir pradėjo su juo žaisti, tai ta moteriškė pakrikštijo jį Bobiku, ir liepė visur su savim nešiotis, nes tas Bobikas nuo šiol atbaido nelaimes. Ir kokios tyros, kokios gražios tos moters kalbos man atrodė. (draugas sakė, kad jos išsigando, ir ji jam pasirodė išprotėjus :D ) Kaip gera po to pokalbio visą vakarą buvo.. :)
Kazkodel galvojau, jog viskas baigsis kokia nors isimylejimo is pirmo zvilgsnio istorija :) patiko, kad baigesi kitaip. As asmeniskai nepasitikeciau tokiu zmogum :) nedaug tokiu buna, todel ir keista ir baisoka :)