Nuotraukos. Keliai. Takeliai.

Paveikslai. Viskas, ką prisimenu atrodo lyg paveikslai ar tai kokios senos fotografijos. Nespalvotos. Būtinai įrėmintos mediniuose viršeliuose ir nenužievintos eglės.

Vat taip vat einu tuščiu keliu.. Vis einu ir einu ir tam bus galas. Niekas nežino kada. Niekas nežino kodėl. O gal žino.. Tai kodėl man nesako? Ar aš neturiu teisės žinoti? Gi kelias mano. Aš juo einu. O kas bus kai sustosiu, kai pavargsiu? Arba, kai pasibaigs kelias? Bus tuščia? Ar gali būti dar tuščiau ne dabar? Nieko many nebeliko. Visiškai...

Man sakė nemesti kelio dėl takelio. O ką jis žino, gal takeliu man arčiau eiti? Tik tikslo kelionės nežinau. Ir kelio nuo tekelio neskisiu, jei kelias be asfalto...

Pradėjo erzint, kad visokie klounai į mane žiūri iš aukšto. Laiko save geresniais, gudresniais.. O gal yra? Gal aš irgi ta klounė,, kuri į viską žiospo iš aukšto? Na ir gerai. Tebūnie. Aš bent jau myliu. Ar bent jau taip įsivaizduoju..

Ir visgi, paliksiu aš savo narvelį. Jau grreit. Labai.

Pasiaigė amžius, o kitas užtruks amžinai..



Komentarai