O atrodė kitaip...
Dar pamenu kai prieš tūkstantį metų atrodė kitaip... Vieni poelgiai atrodė normalūs, o kiti dar normalesni. Dabar viskas įgavo prasmę. Prasmę įgavo kiekvienas žodis, kiekviena dainos ar eilėraščio eilutė. Kiekviena nuoširdi šypsena, kiekvienas atodūsis... Kiekviena minutė, kad ir ta pati tylos kupina. Prasmę įgavo jausmas. Tas pats kuris sugnybia širdį kaip pagalvoji apie TĄ kitą žmogų. Pagaliau supratau, kad gyvenimas neturi prasmės. Prasminga yra gyventi. Ir štai, pagaliau atsimerkiau. Pradėjau matyti. Nustojau vien tik egzistuoti. Pradėjau gyventi.

Komentarai
su tuo ir sveikinu!
ooo, kažkas įsimylėjo :)))