Tema
Du tūkstančiai keturioliktieji metai. Pirmasis mėnuo. Laikrodis tuoj išmuš (keistas išsireiškimas, tiesa?) dvidešimt trečiąją valandą.
Kažkur Žemaitijoj susikūprinusi sėdi mergina su ilgais, gerokai nušiūrusiais plaukais, kurios vardas Greta, ir klausosi eilėraščio apie damą su kašonais. Neramu jai. O kas toliau? Gal ir jai reiks vytis nuosavas pėdas?
Nustok, nustok šypsotis, Greta! Negražu juk, kai šypsena dirbtinė. Suvaidinta laimė irgi negraži. Juoktis, kai nejuokinga irgi negražu.
..Nusileisk ant žemės, Greta. Baigėsi, baigėsi tavo katino dienos. Jokių pramogų likusį pusmetį! Mokslai. Koncentruokis į mokslus. Pamiršk draugus, pamiršk savaitgalius" - sakė jai mama.
Greta linkteli galvą, bet kaip, kokiais būdais tai pasiekti?
Ačiū dievams, Greta vis dar turi krūvelę neperskaitytų knygų, kurios padės jai atitrūkti.
Dar poezija liko Gretai. Banali, neprofesionali. Ir Jautri,
Gera Gretai.
Nenustos ji šypsotis.
Vis dėlto šypsena nesuvadinta.
![]()
Kas kadaise buvo galvosūkis
Įgavo pavidalą žiedo
Sidabrinės liepsnelės šokis
Šoka kalnų krištolas

Komentarai
Nežinau, kažkaip nostalgiška. Žemiški rūpesčiai, iš kurių susideda gyvenimas. Tie praeis - atsiras kiti. Taip ir mes kaip iš to Sizifo mito - vienų akmenys didesni, kitų mažesni. Liūdesys ir vienatvė aplanko, išsisklaido, ir visiems mums dažnai atrodo, kad mums sunkiausia šiuo metu. O Silentist tiesiog bando būti įdomus, nors yra visai neįdomus. Būna tokių žmonių - sakosi esą gilūs, nors visada plūduriuoja kaip lavonai vandeny - šaltais ir išbalusiais veidais pačiame paviršiuje, o jei ir panirsta giliau, tai ne dėl to, kad patys to norėtų.
Rimas žiūri į veidrodį laikantį Rimą (ir mato ten Rimą). Nieko greta nėra, tik Rimas. Poezijoje rimas, bet neRimas. Nerimas sukausto Rimo veidą ir jis toliau lieka... tas pats senas Rimas, kuris tik ir galvoja apie Rimą.
o ko tau bijoti, juk nesusitepsi nuo mano zodziu, o tik as pats busiu juodas jei esi geresne
Atsiprašau, bet nx reikia komentuot kiekieną mano dienoraštį nors nifiga neturi ką pasakyt?
jau velnias apsedo :)