Tikiuosi viskas bus gerai ir savaitgalį  paskutinįsyk šiemet miegosiu gamtoj. Tikiuos bus linksma. Niekad nemaniau, kad šitaip pasiilgsiu klasiokų ir su jais leidžiamo laiko, laužo dūmų ir visų kitų nesąmonių, apie kurias tingiu rašyt. Tikuosiu, kad dangus bus žvaigždėtas ir nelis, kaip praeitą kartą. Tikiuosiu vėl tos pačios ramumos kaip pernai...

Nesvarbu, kad man patinka kitokia muzika, kaip jiems. Nesvarbu, kad mano pažiūros kitokios. Nesvarbu, kad esu visiškai kitokia.. Mus sieja dešimt metų kartu. Nesvarbu, kad dauguma metų buvo toli gražu nemalonūs, svarbu, kad buvo gražių akimirkų kartu Svarbu, kad paskutiniais metas mes tapom lyg šeima, svarbu, kad aš pasiilgsiu tų žmonių, svarbu, kad aš gaučiau iš kur nors vyno..

Man patinka tas faktas, kad DR muzikoj nuolat išgirstu kažką naujo, į ką ankščiau nekreipdavau dėmesio.

Iš dainos "Rytas prie upės"

Tai įvyko prieš tūkstantį metų

Maždaug praeitą rudenį

Nuo to karto man mėtai sapnus

Ir rytais mane budini

Tai įvyko prie upės auštant

Kai tavo kūnas keistai nušvito

O tu sakei: „Nebijok, aš patyrus

Man taip retkarčiais būna iš ryto“

O už durų – kitapus upės

Gulėjo tavo mirę kariai

Visi nuogi, po pusę degtuko

Rankoj. Ką tu jiems padarei?

Tu šypsaisi: „nejaugi tu nežaidi?“

Ir dar vienas kūnas susmunka

„O kas dėl jų, sakai, tai mes tik sprendėm kuris

Ir visi jie ištraukė po trumpą...“

Miegas neėmė – tik darėsi keista

Visos tiesiosios sukos į ratą

„O dėl nuodėmių – dabar tau viskas atleista

Tu matai kaip nei vienas nemato“

Ir iš upės išskridus visoms žuvims

Aš supratau, kad bijau šito ryto

O tu sakai: „nebijok, aš žinau ko tau reikia...“

Ir drabužiai patys nukrito

Tai įvyko prieš tūkstantį metų

Maždaug praeitą vasarą

Nuo to laiko mane tarsi sakmę

Kažkas tyliai paseka

Tai įvyko prie upės auštant

Mano akys susmigo į ją

O ji pasakė: tau pasisekė, nes tie, kurie matė mane

Dabar jau visi seniai danguje

Toliau nebuvo nieko daugiau

Kareivių kūnai ir sustingusios žuvys

Tą rytą ėmiau suvokt,

kad gimiau Ir supratau kam reikalingas liežuvis

Bet tu likai manyje ir dabar

Ir po tūkstančio metų rudenį

Kiekvieną naktį man mėtai sapnus

Ir tik tu rytais mane budini

Apie kitus atradimus jo kūryboj kitą kart papasakosiu..,

Pagaliau išmokau iš tikrųjų klausytis.



Komentarai