Vajėgis vajėgis, kaip gražu viskas aplink..

Kaip stebuklingai keista viskas aplink. Kiekviena sekundė, kiekvienas žodis, kiekvienas garsas, kiekviena spalva ir akimirka kelia nuostabą. Vis niekaip negaliu atsistebėti: ir visgi koks gražus tas pasaulis. Visas iš smulkmenų. Aplink vien nesuskaičiuojamos galybės smulkmenų ir jos visos tokios nuostabios, tokios skirtingos, kad net kvapą gniaužia. Aplink tiek daug gėrio, tiek daug gerų žmonių, tiek daug nuoširdumo, kad paprastai to net nepastebiu. Kiekviena pasaulio(to toookio didelio stebuklo) dalelė atsidavusi sau. Daro tai, ko reikiia jai, bet tuo pačiu ji neatskiriama nuo visumos. Viskas taip nuostabiai persirišę tarpusavy. Ir saldu kaip! Oj kaip saldu! Kodėl aš taip retai šitą suprantu? Ir geras dėdė tas dzievulis, kad leido man šitą suprasti, kad davė žinoti kad visas paaulis yra jo dovana. Oj kap aš jam dėkinga už šią dovaną. Kaip aš viską myliu... Rodos perplyšiu per pus iš tos meilės, arba tiesiog ką nors sulaužysiu. Ir kaip laikina viskas. Vajėgis kaip laikina.. Todėl dar labiau viską branginu.  Ir liūdni tie, kurie šito nemato. Ar yra tokių, kur nemato? Turbūt jie jau mirę. Nes jeigu žmogus nemato, to grožio, jis nemato nieko ir net negyvena.

Komentarai