Vat ką radau savo chemijos sąsiuvinyje:

Tuštuma. Įsivaizduok tuštumą. O toje tuštumoje mažą taškelį. Tas taškelis esi tu. Priešais tave pastatytas veidrodis. Žvelgi į jį. Nieko nematai.. Dingsta laikas, išgaruoja stereotipai. Ištirpsta visi jausmai ir emocijos. O ašaros.. Jos tiesiog suakmenėja. Tik krenta maži deimantai iš tavo akių. Jie, tie deimantai, nereiškia nieko. Tik jausmų nebuvimo išraiška. Tiesiog ženklas, kad dingo viltis. Ženklas, rodantis, kad viskas baigta. O tu ar tiki pabaiga? Ar tiki lemtimi? Ar manai, kad viskas , kas vyksta yra surežisuota? O gal tu įsitikinęs, kad esi pats savo likino kalvis?.. To paties, kuriuo netiki? 

Ir velniop, aš žinau, kad tu esi šalia. Žinau, kad kiekvieną kartą, kai tau plyšta širdis.. tu tiesiog išsiduri akis. Tas pačias tuščias akis , iš kurių po truputį byra deimantai.

O dabar grįžk į realybę. Ar sunku? Ar jauti? Ar jauti meilę ir skausmą? Galvos ir pilvo diegliai užgniaužia kvapą. Tai yra viskas, kuo tiki, tai yra viskaS, ko nori. TAI YRA VISKAS. VISKAS ESI TU.

Pasaulio valkatai.

P,S, Pasikarkit visi lialilialia

Vat taip pozityviai aš mąstau mokykloj.

Komentarai