KūrybaEilėraštis
Sustojo širdis...
Kažkas man tyliai pašnabždėjo:
`Kelkis! Žiema atėjo!`
Prabudau ir pribėgau prie lango,
O už jo nepamačiau nieko,
Nes buvo balta balta!
Už keliolikos minučių
aš jau stovėjau tarpdury
Ir laukiau...
Tik nežinau ko laukiau....
Gal bijojau išeiti?
Bet ko gi čia bijoti?
Taip ir stovėjau...
Žinojau, kad už lango žiema,
Žinojau, kad manęs kažkas laukia,
Bet stovėjau kaip stovėjusi...
Kodėl?
Pajutau, kad man nutirpo kojos...
Nualpau....
Atsibudus pamačiau,
Kad virš manęs nieko nėra...
Po manimi taip pat...
Kur aš?
Sutelkiau visas jėgas ir bandžiau grįžti į realybę,
Tačiau grįžau ne kaip AŠ, o kaip kažkas nematomas....
Mačiau tik visų ašaras, juodą rūbą....
Ir išgirdau iš tėčio lūpų:
`Sustojo širdis!`
Iš mamos:
`Kodėl ne aš? Kodėl ji?`
Tada aš supratau,
Kad šį pasaulį palikau....
Pas Dievą išėjau....

Komentarai
Kazkokia nesamone
ne kas kazkaip... nei rimo, nei esmes... kam kada nuo ziemos sirdis sustoja bl? nu taip nebuna! taip jau noreta kazka gilaus isspaust ir taip jau beviltiskai neisejo...
Kazkaip nelabai...
visai jau..