Dienoraštis #28085
Viskas keista. Viskas keista. Labai. Visas gyvenimas vien kontrastai. Viena diena su kita, vieni metai su kitais - praėjusiais ar dar ateisiančiais.
O dabar kontrastas tarp manęs ir aplinkos. Oras nuostabus, šilta, saulė šviečia ir bla bla, o man ruduo. Kaip jau viena persona rašė savo diary. Lietingas ir šaltas ruduo.
Grupiokė įlekia į auditoriją visa švytinti. Chebra, koks oras, kokia diena! Nagi greitai visi šypsomės! O prieš jai įeinant buvo kalbama apie avariją, įvykusią savaitgalį. Žuvo antrakursė panelė [visi ją laikė gyvenimo džiaugsmo etalonu] ir jos mažametė sesuo. Džiaukimės, chebra!
Tiek ją ir tepažinojau. Bet tokiomis akimirkomis pajunti gyvenimo smarvę. O tas nuvalkiotas klausimas apie teisybę jau net nebeužduodamas.
.
Savaitgalis buvo sunkus. Ir, atrodo, jis tęsiasi.
Grįžusi vis tiek ieškau akimis, kada ji ateis pasitikti. Po kiek laiko skaudžiai įduria mintis, kad laukti nebėra ko.
Vis dar palieku atdaras tualeto duris.
.
Rodos, kątik laukiau pirmojo sniego. Atrodo, dar neseniai eilinį kartą pezėjau, kad Kalėdos yra mėšlas. O dabar... Vasara tuoj. Defai tuoj. Sesija tuoj.
Kokie planai vasarai?
Labai rimti. Jo jo.
Gyvenimas yra gąsdinantis dalykas. Su savo greičiu. Rimtai, nespėsi nei suvokti, o šit jau sėdi kaime kokiam ir bėdavoji, kad iki pensijos dar pusė mėnesio, o šaldytuve tik pieno pokas.
.
Kontrastai ir tarp minčių ir ausyse skambančių garsų. Mika. Net nežinau, kodėl. Tada dar didesnis pyktis ima, kad viskas ne į temą.
Ring ring
Is that you on the phone?
You think you're clever
But you're never saying nothing at all.
.
Per vėlu. Ech.
Užtat pietūs skanūs buvo.
Komentarai