Prie ketvirtadieninio kavos puodo

Laiku, kuriuo turėčiau užsiimti rimtais dalykais ir svarstyti rimtus klausimus, puola nenormalios mintys.
Dar vaikystėje yra ne kartą tekę girdėti tada dar bauginančių ir masinančių istorijų, teorijų, ar greičiau svaičiojimų, apie tai, kad kai žmogus miega, neva jo siela palieka kūną. Už tai jo negalima žadinti. Ir: jei žmogų pažadinsi lunatikuojant, liaudiškai kalbant, jam ten kažkas negero nutikti gali [jau menkai prisimenu kas ten buvo sakyta].
Tad preziumuojant šią prielaidą, teoriją galima svarstyti, kas būtų, jei būtų. Kaip žinoma į kurį kūną grįžti ir kaip nesusipainiojama? O visai smagu būtų.
Gyveni nuobodžia kasdienybe, slenki iš lėto pasroviui. Toks tingulys, per dienas nieko doro nei nuveiki, nei atsitinka. Teisiniesi nesamu nuovargiu, dar kažkokiom neva objektyviom aplinkybėm. Savo apatiją, tingulį ir beprasmybę. O kas jei vieną rytą imtum ir prabustumei kažkuo kitu? Naujas gyvenimas, viskas nauja. Nauja rutina ir kasdienybė.
...
Jei čia būtų filmas, rytoj atsibusčiau vyru kokiu ir pasigailėčiau savo svaigalų : D
...
...
...
"...čia kaip po Černobylio buvo: gimdavo paskui visokie išsigimėliai. Su dviem galvom, ar dviem rankom..."
"Tai va ir guli sau miręs lavonas."
...
...
Nesėkmingos kažkokios paskutinės dienos. Visai.
Papasakokit anekdotų ; D

Komentarai