Dienoraštis #36603
Pasinerti į ateities nežinomybę... atsiduoti srovei... nebemąstyti, bent sekundę...
Nežinoti į kurią pusę eiti ir nebijoti paklysti - štai ko noriu.
Nepažįstami žmonės ir veidai, nežinomos temos, nepažinti kraštai.
Išnykti iš viso šito, bent kokiems dešimčiai metų.
Sukurti save iš naujo.
Tiesiog - pabėgti.
Be nereikalingų žodžių ir atsisveikinimo tostų.
Jei tik sugebėčiau sukrauti tą lagaminą...

Komentarai
combat rašė:nuo savęs nepabėgsi... tuo labiau, su našta - lagaminais kažkokiais sukrautais. 🤔
čia tik lyrinis/emocinis nukrypimas 😃
nuo savęs nepabėgsi... tuo labiau, su našta - lagaminais kažkokiais sukrautais. 🤔
benga !