KūrybaEilėraštis
Rudenėjant...
Šalti lašai vienas po kito
į mano langą.
šėlsta vėtra mano sielos
gelmėse.
nuspalvinti kaip lapai
mano žodžiai,
o ir svajonės likę banaliam
sapne.
užlaužtos medžių šakos
nevilties.
o baloje paskendęs
nuoširdumas.
nuvytus šypsena veide,
ištraukia išorėn agresyvumą.
juk tai ruduo,
kuris palauš kiekvieno
mūsų vidų.
juk tai ruduo,
kuris kaip ir kasmet
ateis...
sušiauš jisai ne tiktai
mūsų plaukus,
bet mūsų siela
ir kaip kailis susišiauš.
Komentarai
siaubashelp
kturios paskutines eilutes kazkaip kaip ne is sito eiliaus. viska destoma taip graziai, svelniai, ramiai, o po to.. tie plaukai ir kailis gadina visa tai, kas pries tai buvo gana neblogai.
tik neblogai...
visai grazus!
aj visai neblogai ......
ruduo , ruduo
aciu,kad reiskiat savo nuomone
eilius nlb, bet pakelsiu pazymi, nes myliu rudeni taip, kad tiesiog jo nekenciu
nieko ypatingo
siap sau ...
Na... kaip cia pasakius. Nezinau, gal cia proza, bet kaip eiliukas tai prastoookas.
ech tas ruduo .........
paskutine eilute galetum ir pakeist nes zodziai kartojasi ir visai jau netaip skamba o siaip nyblogas