Jau 4 dienas keliauju su draugais. Atrodytu, kas gali buti geriau. Bet jau pavargau. Ne nuo kelio, ne nuo nemigos, bet pavargau sypsotis. Atsibodo visa laika buti laimingu. Bet kitiems atrodo viskas gerai. O tuomet jie klausineja, kas man, kodel tyliu. Kaip papasakoti zmogui, kad pavargai dziaugtis? Turbut daug kas vadintu mane islepusiu - prasau. Ir pats suprantu, kad kvaila nenoreti buti laimingu. Bet atsibodo. Pavargau. Nebenoriu.

Komentarai

Dzeb

Galiu atiduot. Jei tik surasi buda =]

peteliske

duok man bet šiek tiek tos laimės, kuri tau taip nusibodusi.... aš pavargau liūdėt ir nieko neveikti.... pavargau į viską žiūrėti buku žvilgsniu.. man jau niekas neįdomu.... tai kaip? aš tau duosiu poilsio ir blogos nuotaikos, o tu man laimės.. laukiu...

Dzeb

labai gerai, ne vienas toks Siaip toks jausmas tik per atostogas. Kai vienas pabunu gal 10min per para. Et, 2 dienos liko. Pabusiu laimingas del kitu Aciu

Skraiste

zinomas jausmas...Man taip irgi daznai buna.Nes draugai prate mane matyti issisiepusia ,daug kalbancia ir patenkinta.O kartais nori tyleti,tyleti,tyleti...Ir tada visi is visu pusiu tave apgulia su klausimais ir wos ne priekaistavimais "kodel siandien tokia susiraukus?" ,"Kriste ,kur sypsena a?".Ir tada taip nervai suima!!! Bet viskas praeina

keistadienis

O gal tu tiesiog pavargai nuo žmonių..?? Gal tu tiesiog nori bent trumpai pabūti laimingas vienas..??

hare_bo

aha, pazistama.. as galvojau, kad viena tokia psi, jog negaliu ilgai su zmone isbut laiminga.. man kasdien, nors akimirkai, reikia pabut su savimi ir savo liudesiu, kad vel galeciau patirti dziaugsmo akimirka.. laikykis..!