Kiek yra pasaulių, kur žmogus gyvena gerai?

Argi tai ne tas pasaulis, kuriame mes turėjome gimti? Suraskite bent vieną tokį pasaulį, kuriame mes turėjome gimti? Kur visos disproporcijos dingsta ir žmogus pasijunta kaip niekad patogiai. Kur jokia žemiškoji materija neegzistuoja, o anoji materija yra visiškai naudinga žmogui, o ne visuomeninėms sistemoms. Kur tas išsvajotas mūsų individualizmas, nepriklausomybė nuo plačių materialo plovimo ciklų? Kam reikalingi mokesčiai ir kam reikalingas atlyginimas? Kam išvis reikalinga ta cirkuliarinė sistema, kai jos galėtų ir nebūti. Žmonės, matyt, dar nesugalvojo sistemos, kuri būtų geresnė už esančią. Ir astronomai neatrado planetos, kur materija būtų kitokia ir žmonėms tinkama. Ir neatrado ateivių pasaulio, iš kurio galėtume imti pavyzdį mes. Mes esam netobuli ir kažin, ar sąvoka "tobulas" išvis turėtų būti vartojamas pagal jos tikrąją reikšmę. Tai tik egzistencialistiniai samprotavimai, parašyti eilinio paauglio su eiliniu mąstymu eiliniame pasaulyje su eiline sistema, kur mano tėvai uždirba eilinius pinigus ir sumoka eilinius mokesčius ir taip pragyvena eilinį gyvenimą eilinėje valstybė su eilinėmis tautinėmis tradicijomis ir eiline sostine, kurią kažkas kažkada pavadino Vilniumi. Ir visi kiti eiliniai miestai. Per mažai ypatingumo, per daug įprastumo.

Štai tokia improvizacija aš sau leidžiu pradėti savo dienoraštį po tam tikros pertraukos, per kurią teko praeiti kryžiaus kelius, kol išsprendžiau visas savo kasmetines problemas ir dar jų pilna liko. Ach ta sistema, verčia žmogų vargti. Kas suras būdą, kaip žmogui pragyventi lengviau, atiduosiu visas savo santaupas. Aš esu linkęs pailsėti ir atsikvėpti... visas septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą. Svajuko dramblionės. Kodėl lemputė perdega tada, kai šviesos daugiausia reikia? Stalinė lempa man spigina į akis ir kambaryje tokia baisi prieblanda, kad net baisesnė už mano prieš keletą metų kūryboje aprašinėtą depresišką achromatinį kambarį. Sunku net ir elementariai kūrybai rasti laiko, nes mano interesai keičiasi ir nebelieka įkvėpimo kūrybai. Aš savo improvizacijas perteikiu kurdamas mokslines teorijas, žaisdamas savo mėgstamiausius šachmatus ir susikurdamas tokius objektus, kokių nėra (ach ta fantazija). Mėgstu nusipiešti kokį kontūrą, suskirstyti į valstybes, taip sukurti atseit pasaulį su savo atskira visuomene ir istorija. Tai kaip tik į temą mano prologui. Mėgstu žaisti stalo žaidimus vienas. Pvz: monopolis. Pasistatau keturias figūrėles ir vaikštau. Kažkuri laimi. Monopolyje per daug individualios strategijos nėra, yra daugiau tik sėkmė, geras kauliukų išridenimas, todėl šį žaidimą gali žaisti ir vienas žmogus. Štai kaip aš kartais elgiuosi. Gaila, kad mokykla ir kiti mokslai suryja pakankamai daug laiko, taip pat manau, kad tokiems žaidimams kaip šachmatai kartais skiriu per daug laiko. Ir visada pasiekiu tą laiko skyles dvipusį konfliktą: "kodėl žaidžiu, kai galėčiau pasimokyti ir kodėl mokausi, kai galėčiau pažaisti". Ach, aš dar vaikas, nemoku suvaldyti savo gyvenimo, savo intencijų ir norų. Viskas einasi tiesiog netobulai, nes žodžio "tobulas" realioji reikšmė yra melas - kalbininkai turėtų keisti šio žodžio formuluotę.

Ir man vis labiau keista iš šalies žiūrėti, kaip atrodytų gan protingi žmonės lengvai pasiduoda smegenų plovimui. Neįtikėtina, kad mano aplinkoje yra pakankamai žmonių, kurie žiūri tas jau seniai išpeiktas komercinių televizijų laidas, skambinasi savo pažįstamiems ir kalba "matei, per laidą x rodė y ir z". Kodėl televizija užėmusi tokią didelę dalį žmonių gyvenime. Jeigu būtų kompiuteriai tokie pat pigūs kaip šokoladai, tai aš visiems savo pažįstamiems nupirkčiau ir išdalinčiau vien dėl to, kad atitraukčiau dėmesį nuo tų kvailų dėžių, kuriose jau nieko neberodo. LRT ir LRT kultūra dar yra pakankamai geri kanalai, o tragiška žiūrėti LNK - pats baisiausias dalykas, kurį mačiau savo gyvenime, yra būtent šis kanalas. Vakar užmečiau akį į laidą "Mano vyras gali" - vajėtus, vajėtus, Ramanauskas kažkokias pievas šneka, radistai išsidirbinėja savo stiliumi (turbūt prieš penkiolikmetes alpstančias mergaites), pati laidos idėja yra nepatraukli. Galima žaidimų sugalvoti ir kitokių. Labai mėgstu intelektualius žaidimus, pvz: "Auksinis protas" yra normali viktorina, kurią tikrai galima žiūrėti bet kuriam žmogui. Vis dėlto, įvairūs realybės šou yra irgi tragiški dalykai. Dar vienas nepateisinamas dalykas yra "Šuolis", "Šok su manimi" ir panašūs konkursai. Tiesiog, apgailėtina mūsų komercinių televizijų padėtis. Labai tikiuos, kad jaunimas, paniręs į kitas technologijas, išvengs bent vieno smegenų plovimo. Aš sakau - aš pats neturiu televizoriaus ir į jį užmetu akį kartą per savaitę gal. Man užtenka tik užmest akį ir aš viską matau.

Vis dėlto, kaip įveikti savo tingumą ir susiderinti savo laiką. Turbūt neįmanoma. Tenka vėl bartis su savimi, vėl lįsti į vidinius konfliktus ir galiausiai išlieti savo tulžį išdedant visą kritiką įvairiems dalykams, tokiems kaip komercinės televizijos ir panašiai. Ir dabar suraskite pasaulį, kur būtų galima to išvengti. Atsidėkot galiu ir visu bulvių maišu. Per sunkus gyvenimas, negaliu jo "pakelti" ir "pernešti" iš taško, kuriame esu, į tašką, kuriame norėčiau būti. Noras nebėra absoliučiai įvykdomas dalykas, šitą sąvoką irgi reiktų keisti. Viską keisti. Revoliucija!!! - persistengiu. Bet jau nebežinau... neturių idėjų, pasiduodu... gyvenkime taip, kaip gyvename... nekomplikuokime situacijos. Gal ir visai neblogai čia gyventi.

Komentarai

Junis

Iš tiesų, pažįstu žmogų, kuris būdamas ketvirtam kurse ir studijavęs VU kultūros istoriją ir antropologiją, metė studijas ten (dėl jau čia paminėtų priežasčių - autoritetų, kurie nevirškina naujovių ir yra nusistatę prieš kitokio vėjo mąstymą, apskritai be autoritetų sunkiai juda į priekį, nors čia ne taisyklė) ir perėjo į VDU. Tai dabar labai patenkintas. Bent, kad VDU laisvesnis nei VU, daug kas pastebi. Bet be abejo, yra , matyt, visko. Konservatyvumas egzistuoja, tik gal kitokia forma. Kad santykiai (VDU) tarp studentų ir dėstytojų liberalesni, tai faktas. :) Laisvės netrūksta. O čia su tais univerais ir būna klizmų ...Na, savo univeru visai patenkinta, bet visko būna... O atrasti savo vietą tikrai svarbu. :)

p_ruta_

Būtų įdomu sužinoti kur domėjaisi, bet galiu pasakyti, kad iš savo jau 5 metų patirties akademinėje aplinkoje, bei kitų tiek pat (kai kurių ir daugiau) patirties, nėra skatinama mąstyti savarankiškai. Galiu kaip pavyzdį pateikti VU TSPMI, linkiu sėkmės kievienam liberaliai mąstančiam jaunam žmogui ten papuolus, nes ten skatinamos ir puoselėjamos tik konservatoriškos vertybės, jokio naujumo. Iš esmės, ten kol esi koks pirmakursis, išvis nesulauksi pagarbos iš dėstytojų netgi pastebėjimo. Aš pati istorikė, mano dėstytojai nėra kažkokie baubai, bet pasitaiko tokių autoritarų, kurių primestom taisyklėm netgi jų mąstymo būdui reikia ne tik pritarti, bet ir juo vadovautis. Nors tiek gerai, kad tokių mažuma.

4Blackberry

Kalbant apie "Šok su manimi" projektą, tai labai gaila, kad jis tapo "nepateisinamu dalyku", nes kadaise buvo nebloga vieta paganyti akis į šokėjus/vedėjus/komisijos narius ir pasiklausyti tų jų bajerių, kurie dažnai pakeldavo nuotaiką. Pusiau atsakant į p_ruta_ komentarą, tikra tiesa, kad visuomenė, atrodo, tarsi siekia visus suvienodinti, paversti vienodai mąstančiais klonais ir tai tikrai daro mokykla. Bet universitetuose, bent jau daugumoje, kiek domėjausi, yra skatinama būti savimi, yra (ar bent jau turėtų būti) ugdoma individuali asmenybė. Gal iš dalies tai yra tiesa, kad atsiduriant bendraminčių kompanijoje, visų mąstymas supanašėja, tačiau vis dėlto, nei vienas nemąsto vienodai. Raskit jūs man du visiškai vienodus protus. Žmogus, blaiviai žiūrintis į pasaulį savo, o ne kažkieno kito akimis, visada matys savo tiesą, pro savo suvokimo prizmę ir jei jis bus tvirtas, laikysis savo tiesos, nesileis palaužiamas, įtikinamas kitų nuomonės, tai jis visada išliks vieninteliu ir nepakartojamu net ir toje masėje bendraminčių.

einaras13

Verčiu atkreipti dėmesį, jog visi penki kūriniai yra iš visiškai skirtingų stovyklų: YMO - elektronika, King Crimson - eksperimentinis rokas, Mahavishnu Orchestra - džiazo, roko ir simfoninės muzikos mikstūra, Snoop Dogg - repas, Megadeth - sunkusis metalas.

einaras13

Oho, koks negatyvas. Turbūt kalbame jau apie tai, ką aš ir žinau. Žinau, kad už mano mikrokosmo yra pavojingiau. Todėl labiausiai nemėgstu lįsti į atvirą pasaulį. Ypač nemėgsiu to momento, kai reikės stoti, t.y. keisti kažką. Konservatyvios mąstysenos žmogui per sunku. Ir, kas svarbiausia, vidutinybėmis žmonės yra tik tada, kai yra kažkokioje bendruomenėje, krūvoje. Visada vertinau vienatvę, mažesnį kišimasi į bet kokią sistemą. Kiekvienas žmogus būdamas vienas nėra vidutinybė, man taip atrodo. Na, ir aš jau nusivažiuoju, tad stabdau savo srautą.

p_ruta_

Jei paguos, tai galiu pasakyti, kad su tokiu giliu kapstymu (kuriuo ir pati su mielu noru atsikratyčiau), geriau nebus. Pradėsi studijuoti, pamatysi, kad nesi kažkuo išsiskiriantis. Jei mokyklos laikais, buvai kažkurioj sferoje geriausias ar vienas geriausių, tai pasirinkęs tą sferą pamtysi, kad tokių kaip tu bus dar koks 100 ir daugiau (ekonomistų kokių atvejų ir keli šimtai, ten juos kepa konvejeriu). Viena vertus šaunu, rasi bendraminčių, kurie supras gilius samprotavimus apie gyvenimo prasmę ir patys tuo užsiims, tačiau tapsi tuo vidutinybe, kuris mokosi kaip visi, stengiasi kaip visi, na ir būna toks kaip ir visi. Ilgą laiką sakralintas akademinis ratas, pamažu praras savo aureoles ir pasimatys visos tamsiosios dėmės. Bus aišku, kad negali pasitikėti jokiais didžiais dėstytojų protais, nes ir pastarieji veikia subjektyviai. Spėju nusivažiavau. Galbūt. O dėl kritikavimo, tai jau taip, tulžies leidimas pažįstamas jausmas. Bandžiau kelis kartus su tokiais tulžies leidimo mochikanais kaip Užkalnis, Peleckis ar rusų komentatoriai pasitreniruoti, prastai baigėsi, nerekomenduoju. Musicas galbūt saugesnė vieta tam daryti. Na kaip visada ne į temą. Grįžtu prie vokiškojo roko istorijos ir gramatinių klaidų taisymo :D

Junis

Yra pasauliai, kuriuose gera...iliuzijų :) individualūs, skirtingi, matematiškai ar kitaip moksliškai nepaaiškinami, bet, kad egzistuoja jie kažkur mumyse, tai tikrai taip. Nerealūs tokie...bet gera juose.