
Mano asmenybės stabilumas duotuoju momentu.
Bandymas fokusuotis į nūdienos buitį pasibaigia ties tuo momentu, kai tavo blaivią mąstyseną pradeda spausti įvairūs nostalgizmai. Man rytinis/dieninis/vakarinis Vilniaus vaizdas nespėjęs pabūti idealiu iškart tapo rutinišku ir visiškai suprantu, kurie sako, kad visur kitur įdomiau, tik ne pas juos. Mano gyvenamoji aplinka yra įdomi, dar net įdomesnė nei toji, kurią turėjau prieš pradėdamas studijuoti, tačiau kartais, kai per mano vizijas pradeda šliaužti nostalgizmai, pasijuntu, jog vis tik mano praeitoji aplinka buvo ta tikroji komforto zona. Savo tuomečiuose įrašuose, kuriuose dar iš abituriento pozicijos dejavau apie artėjančius pokyčius, visiškai teisingai numaniau, kad tokia situacija iškils mano gyvenime. Nes aš labai jautrus ir kiekviena mano nervų ląstelė puikiai jaučia komfortiškumą. Keista, kad tokiam intravertui kaip aš gali trukti tam tikrų žmonių, kurie tavo aplinką darydavo familiaresnę pačiam tau. Laimei, negaliu skųstis, kad su mano gyvenimu kažkas negerai, o tokie nostalgizmai užplaukia tik akimirkomis.
Išlieka gyvas klausimas: ar panašu, kad aš pats kuo nors pasikeisčiau? Tiesą sakant, aš esu labai inertiškas (a la azotas ar helis) ir mano mentaliteto nelabai paveiktų net agresyvi aplinka. Dabartinė mano gyvenamoji aplinka apskritai nėra agresyvi, nes toliau filtruoju žmones pagal jų intelektualumą ir norą megzti kontaktus, atsargiai renkuosi, su kuo aš galiu labiau susibendrauti, su kuo galiu ne tiek. Greičiausiai šitas nevisiškos integracijos faktas mane ir verčia dažniau lįsti į nostalgizmus ir atsiminti tą aplinką, kuri buvo stabili ir familiari. Aš bijau tik to, kad jei prieš tai turėtą aplinką prie savęs auginau ketverius metus, tai čia turėsiu ketverius metus prie savęs auginti naująją aplinką, kad panaikinčiau tą savo asmenybės nestabilumo jausmą. Bet žinau dar vieną argumentą, dėl kurio pilnutinė integracija galbūt išvis neįmanoma: bendruomeniškumo jausmo trūkumas. Taip, kai tampi pernelyg individualus, tu ir išskrendi į savo kosmosus, išsidraskai ir po to pastebi, kad nėra to svarbaus surišimo, kuris palaikė tavo stabilumą.
Jūs susidarėte nuostatą, kad aš prieštarauju sau: kad kalbu apie savo inertiškumą, bet ir savo asmenybės nestabilumą duotuoju momentu. Ne, tai yra protinga ir apgalvota mintis — inertiškumas apibrėžia mano dogmatines nuostatas, pasaulėžiūrą, gyvenimo principus, o asmenybę dar palaiko ir supanti aplinka. Kitaip sakant, visiškai nejaučiu, kad mano mentalinis gyvenimas būtų kažkuo pasikeitęs. Mano dvasinis gyvenimas tik yra kažkiek sujauktas dėl mano lėtos, o gal ir vargiai įmanomos adaptacijos. Galėčiau net įvardinti, kad mano mentalitetas dabar išgyvena klestėjimo laikus, nes šviežioje aplinkoje greitai prisigaudai įvairių naujų idėjų, susidūri su daugybe naujų pasaulio suvokimo versijų, pertvarkai savo stalčiukų sistemą taip, kad palieki tuščių lentynų naujai ir naudingai informacijai.
Ir aš šiandien eidamas mąstau, kad už mano šalto realizmo kaukės kažkur giliai giliai tūno ekstremalus idealizmas, kuris kartais prasiveržia taip, kad mano smegenys išlekia lauk ir aš pradedu galvoti, kad mano gyvenimas turi eiti reversu, t.y. visiškai atvirkščiai nei eina dabar. Ar čia mano asmenybės tragizmas? Ne, ne, čia tik pavienės abejonės, mano asmenybės neapibrėžtumo pareiškimas, įrodymas, kad aš siekiu būti viskuo, o ne kažkuo. Bet labiausiai už viską trokštu tokio komforto, kuris yra nepasiekiamas. Todėl visiškai suprantu pagyvenusius žmones, kurie nostalgizuoja visą savo asmenybę ir visą savo biografiją aukščiausiu lygiu. Čia prigimtis, matyt.
Ir kažkaip visas šitas nonsensas privertė perklausyti Still Life n-tąjį kartą. Nuostabus albumas, nuostabus jo pavadinimas.

Komentarai
Aš du metus gyvenau Naujininkuose, dabar du metus - Naujoj Vilnioj. tai yra rusų rajonai, ir aš taipogi esu labai jautrus: gatvėje užkalbintas sunerimstu. Vakarais vaikščiojant po minėtus rajonus visada norisi nužiūrintėti praeivius, ar jie turi ką nors rankose, ar agresyvi/apsvaigusiojo eisena. Užtat vakariniai pasivaikščiojimai (su ausinėmis) apmažo, galiu prilyginti savo egzistenciją prie Still Life/My Room kuriamos nuotaikos. Anksčiau, kai gyvenau Naujininkuose, labai patikdavo vėliu metu apžiūrėti Vilniaus senamiestį, dabar mėgstu stebėti dundančius traukinius arba Vilnelę Pavilnio pusėje, Belmonte, Pūčkoriuose, Rokantiškų piliakalnis pakeitė tradicinę Trijų Kryžių Vilniaus apžvalgos vietą. Nesakyčiau, kad išvažiavęs gyventi į Londoną tarkim, pajusčiau didelę Vilniaus nostalgiją, tačiau jei gyvenčiau kokioj nors Maskvoj, būčiau dar labiau užsidaręs tarp keturių sienų, nei dabar esu.
O apibrėžta asmenybe lygiai taip pat įmanoma būti, kaip ir visiškai neapibrėžta, t.y., chaotiška. Tik tas apibrėžimo sritis galime nusistatyti patys.
Atsimenu tavo tą poziciją, kuri matyt nei kiek nepasikeitė per visą šį laiką - kad geriau išmanyti visų dalykų po truputi, nei būti vieno dalyko specialistu. Renkiesi būti įvairia asmenybe - puiku, jei tik tau gerai. Man, pvz, tai atrodo blogas dalykas.
Ir aš absoliučiai nesuvokiu, ką reiškia būti ir ar įmanoma būti apibrėžta asmenybe. Man šitas teiginys panašesnis į pasaulio tvarkos sutrikimą negu į realybę.
Tokiu atveju visi yra tragiškos asmenybės. Tas literatūroje apibrėžiamas tragizmas pasireiškia tuo, kad žmogus realiai praranda savo kryptį. O pas mane ir pas daugelį tas neapibrėžtumas tik kelia rimtas dvejones, bet gyvenimo kryptis lyg ir nesikeičia, nors ir kartais užeina noras, kad keistųsi. Kitaip sakant, tragizmas yra tada, jei vidinės dvejonės pradeda kelti ar sukelia nepataisomą poveikį tavo fiziniam ar mentaliniam būviui. Pavyzdžiui, jei man protas nuo tų minčių pavažiuos, bus tragizmas, bet kol tai tik pavienės mintys, tai absoliučiai normalu.
Ach... Asmenybės neapibrėžtumas yra tikrasis tragizmas.
Yra žmonių, kurie kaip akmenys: pasirist pasiridena, bet ilgam toli neiškeliauna. Visada namus kliauna.