
Blok(g)as
O gal blokas blogiems blog'ams? Blogas blokas blog'ams? Blokuotų blog'ų blogis? Blog'as apie blogus blokus?
(... dar n kitokių versijų, kur n yra natūralus skaičius...)
Jokių savianalizės demonstracijų nuo praėjusios vasaros. Daugiau nei pusmetis neįamžintų jausenų, pastebėjimų, frustracijų bei egzaltacijų. O dar vakar su kolege stebėjomes, kad erdvėlaikis toks išlinkęs, jog mėnuo praeina kaip diena. Vis geriau ir geriau suprantu (ne)gerb. Birutės Vėsaitės minėtą "beprotišką gyvenimo skubą". Po pramoktų kvantinės mechanikos bei termodinamikos dalykų esu linkęs į gyvenimą žiūrėti taip: aš esu perteklinės energijos turinti sistema, kuri išspinduliuoja energiją šen bei ten, bet nebūtinai ten, kur norėtųsi. Ta besitaškanti energija realizuojama taip, kad sukeltų erdvėlaikio deformacijas. Galų gale, po biški "aš-sistema" esu transportuojama į potencinės energijos duobę, iš kurios neįmanoma išsikapstyti - tokia būtų žmogaus mirties kvantfizikinė interpretacija.
Taip, aš jaučiu, kad aš su laiku darausi vis teoretiškesnis ir vengiu bet kokių veiksnių, kurie tampo mano kantrybę. Greičiausiai dėl to, kad jaučiu palaipsnį energijos mažėjimą ir vis sunkiau nukreipti perteklinės energijos likučius tam tikra kryptimi, kuri pareikalaus iš manęs didelių sąnaudų. Nežinau, ar čia taupumas yra vertybė, kai vis tiek gyvensiu panašiai (o gal ir mažiau) kaip ir besąlygiškai savo energiją išnaudojantys žmonės. Kita vertus, aš tikrai nepasiekiu ir net nebandau pasiekti fizinių žmogaus galimybių ribos. Juk energija nemėgsta būti sukoncentruota - o jei ir nežinote antrojo termodinamikos dėsnio, tai tą jums padės padaryti "Muse" dainos "The 2nd Law: Unsustainable" tekstas. Vieni sako, kad telefono baterijos iškrovinėt pilnai negalima, kiti sako, kad pilnas iškrovimas telefonui nekenkia, tai gal tuos pačius disputus galime taikyti ir "žmogiškųjų išteklių bakui"?
Blokas studijoms. Blogoms studijoms. Man atsibodo studijuoti įstaigoje, kurioje visi skraido padebesiuose, o informacija labiau panaši į grožinę literatūrą nei į tikslų ar bent pusiau-tikslų mokslą. Kai prieš porą dienų sužinojau, kad aš nemoku suskaičiuoti iki 3, tai man vos netrūko kantrybė. Būčiau mielai užsiliepsnojęs, bet mane sulaikė mano nuolatinis miego stygius. Gal nemesiu studijoms įpusėjus, bet jaučiu, kad galiu pasielgti panašiai kaip kolega S.B., kuris vasarą parašė į DELFI tokį rašinėlį, kuris sujudino viešąją opiniją apie VU chemijos ir geomokslų fakultetą. Nors atrodo, esmė jau pasakyta, belieka ją kartot ir kartot ir kartot, nes daugiau nieko negaliu padaryti.
Šiltoji pavasario dalis yra vienas labiausiai žmogaus valią išbandančių periodų metuose. Kai darbų yra nemažai, bet tu labiau suinteresuoti atsipūsti, išeiti į gryną orą, į žmones, į miestą, į gamtą, išsitraukti dviratį ir važiuoti atsitiktine kryptimi. Va ir dabar, darbų milijonas, bet kažkodėl aš naršau internetuose visą vakarą, stumdamas visus reikalus į šoną. Še jums ir neteisingas perteklinės energijos realizavimas.
Prieš kelias dienas išbandžiau Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio statumus, tai po to visas purvinas ir uždusęs žygiavau į naująją Karoliniškių Maximą nusipirkti greipfruto, kurį lupdamas tiesiog taškiausi, nes vaisius ant tiek sultingas, neįmanoma jo tvarkingai suvalgyti. Taip pat suvokiau, kad Vilniuje liko vienintelis neišbandytas troleibuso maršrutas - 13-asis. Tai, deja, ir pats rečiausias troleibusas, reisuojantis tik piko metu ir toli bet kurio rajono, kuriame aš leidžiu laiką. Nors va, kartą per 10 metų Karoliniškėse atsiduriu, tai gal po 10 metų ir 13-ąjį troleibusą išbandysiu
Šiaip viešasis transportas Vilniuje yra puikus ir smagus dalykas, todėl jo kritikai man nedaro jokio poveikio, o kartais ir erzina visokie Ramanausko ar Morkūno pareiškimai, kad troleibusų laidai niokoja miesto įvaizdį. Didesnės nesąmonės turbūt nesu girdėjęs. Man atrodo, jog troleibusų laidai yra paskutinis dalykas, į kurį apskritai bet koks žmogus tokiame mieste žiūri. Nu nebent troleibusas užlūžta ir blokuoja eismą, bet tai probleminė situacija, o ne estetinis niuansas.
Per temas šokinėju lyg rašydamas dar vieną savo publicistiką, bet nors ir kiek bandau susikaupti ir parašyti dar vieną kokį įdomų rašinėlį, negaliu savo pirminių idėjų subrandinti iki normalaus teksto. Mano energija, matomai, nėra nukreipta normalių tekstų rašymo kryptimi. Pastaruoju metu net ir toks standartinis dalykas kaip renginių apžvalgos, kurias kartas nuo karto rašau music'e, pasidarė kiek kartokos. Anksčiau galvodavau, kad manyje yra kruopelė humanitaro, tačiau galbūt ji palaipsniui nyksta, skyla kaip radioaktyvūs izotopai, nuodydami mane bereikalingu nenoru imtis rašymo. Jau net nekalbu apie albumų apžvalgas, už kurias negaunu jokio profit'o ir visada tai dariau iš didelio pasišventimo populiarinti intelektualią muziką, pagrinde intelektualųjį roką.
Greičiausiai viena iš probleminių vietų yra ta, jog music'as jau kurį laiką nebeinteresuoja manęs kaip informacijos / kūrybos skleidimo platforma. Situacija aiški visiems: music'e yra gal 5 žmonės. Tiesiog. Aš kažkada sapnavau visai realistišką sapną, kad dėdė Edas, kuris greičiausiai vis dar yra šio domeno savininkas, sako atia ir skirstomes. Aš palaipsniui linkstu nihilistinės idėjos, kad skirstytis yra praktiškiau nei dar kažką reformuoti, kryptimi. Pripažinkim, kad tokia beviltiška music'o situacija visus mus, tuos 5 žmones, erzina iki negalėjimo. Pavyzdžiui, man skaudu žiūrėti, kaip Isos dienoraščiai apie jo patirtis eksperimentuojant su muzika nesulaukia jokio dėmesio, nes čia tiesiog nėra žmonių, kuriems ta informacija būtų aktuali ir apskritai suprantama. Aš norėčiau kažkokį atsaką sukurti, bet aš visiškai nieko nesuprantu apie grojimą gitarą. Nors toli nereikia eiti, šiemet mano metinė klausytos muzikos apžvalga praktiškai nesulaukė jokio dėmesio.
Tas atsako negavimas ir patį autorių vargina. Štai ir aš vis mažiau komentuoju kažkokių kitų žmonių dienoraščius, nuomones ir kūrybą. Galbūt ne dėl to, kad neturiu labai daug laisvo laiko gyvenime, aš jo turiu nemažai. Greičiau dėl to, kad aš nesijaučiu motyvuotas atsakyti. Aš pavargstu diskutuoti su tais pačiais 5 žmonėmis apie praktiškai tuos pačius dalykus. Pasigendu ne tik naujų žmonių, bet ir kažkokių priemonių, kurios galėtų indukuoti diskusijas. Galbūt reiktų užkurti kokių naujų klausimų diskusijoms, naujų žaidimų... tačiau kas tą sugalvos. Aš jaučiuosi pavargęs kažką daryti dėl bendruomenės, kurios apimtis yra išreiškiama vienaženkliu natūraliuoju skaičiumi.
Todėl jau svarstau galimybę ieškoti naujos platformos, kur galėčiau reikšti savo mintis. Pastaruosius porą metų nemažai dalykų rašiau Facebook'e, tačiau pastarasis irgi yra pakankamai ribotas daiktas, nes kai visi žmonės ir taip pavargsta skandintis begaliniuose Facebook'o informacijos srautuose ir jie dar pamato kažkokį intelektualų tekstą, nesuprantamą leksiką, desperatiškas agitacijas pasidomėti kažkokia muzika, kažkokia šachmatų partija ir pan., jie tiesiog prascroll'ina. Visada norėjau daryti kažką dėsningo, apibrėžto formato ir naudingo, tačiau vis dar neturiu vizijos, kaip tai galėtų atrodyti, kokia būtų mano tikslinė auditorija ir pan. Galbūt ir music'as dėl to yra kaltas, nes aš jaučiuosi pripratęs prie nereguliaraus pašaudymo pavieniais dienoraščiais, perkrautais informacija ir tiek.
Galbūt tai blogas blog'as, nes jame, kaip pastebėjote, vis ryškiau alsuoja desperacijos ir atsisveikinimo nuotaikos. Nenustebčiau, jei 7-ojo gimtadienio music'e nebesulaukčiau. Bet gal ne dėl to, kad pats iš čia dingsiu neribotam laikui. Gal pats music'as išsijungs lauk. Ar kam būtų praradimas? Gal man ir dar keliems žmonėms, kurie įdėjo daug darbo, kad šitas portalas būtų kuo įdomesnis, bet ką gi... regresas išlieka regresiškas.
Retai čia dalinuosi savo pastarojo meto klausymais. Galbūt rasiu laiko atskiru dienoraščiu pareikšti savo pavasarinius pasišokinėjimus su dar negirdėtais, pirmą kartą klausytais naujais ir senais albumais bei dainomis, nes jaučiu, kad šito rašinėlio apimtis ir taip jau per didelė dar kažką maštabiško organizuoti. Užteks įmesti keletą dainų, kad pamatytumėte, kaip baisiai diversifikavosi mano muzikinis skonis šiuo klimato pokyčių periodu. Ir atsisveikinu.

Komentarai
Tai vat būtent, kryžius man neutralus, o katinukų būna ir piktų. Nors tiesą sakant, net nelabai atkreipiau dėmesio, kas ten buvo. O ar tu jautiesi taip lepinamas? Nors pagalvojus, kad neabejotinai sulauksi tavo komentaro prie kiekvieno grafiko, tai gal ir lepinamas. Bet kuriuo atveju, atsakymas visada tas pats: mėgstu, kai tam tikra diskusijų tema yra vaizdžiai iliustruojama, o ir kitiems lengviau suvokt pačią situaciją, tai why not . Vis tiek ar parašyt normalų išsamų komentarą, ar padaryt grafiką, tiek pat laiko užtrunka, tai jei jūs darot išvadą, kad aš darau bergždžią darbą, tai jūs automatiškai vedate link to, kad ką po velnių aš čia tam music'e veikiu. Galbūt dabar aiškiau, kodėl man tavo ta dirbtinai įkyri pozicija amžiais nepatinka?
na va, negalvojau, kad išsigąsi simbolio. Silpnumo akimirka. Suprasčiau, būčiau įdėjęs kryžių, bet ten buvo katinukas :/// Šia simbolių kalba norėjau pasidžiaugti grafiku (ypač jo turiniu) ir paklausti, kodėl mus taip lepini?
Atsiprašau Pazistu_Mykola, kad netyčia paspaudžiu "trinti" ant jo komentaro - jau refleksai veikia taip, matyt. Nors ten prasmės buvo gerokai mažiau nei mano komentaruose, tik simbolių krūva, gal didelio praradimo ir neįvyko...
Nesu nei karto pavartojęs xD (vat dabar apskritai pirmą kartą rašau šių dviejų simbolių kombinaciją), man :D išraiška jau pakankamai ryški, kam ją dar kelti. Man tiesiog kartais atrodo, kad du simboliai atspindi tą pačią prasmę (ne tai, ką jie teoriškai turėtų atspindėti, bet žmonės xD ir :D praktiškai naudoja toms pačioms emocijoms išreikšti). Tai yra tiesiog dvigubai daugiau galvos skausmo, todėl pasirenku naudoti paprastesnį.
Ateinu pasižiūrėti normalaus gero komentaro, o randu tik dvitaškio ir raidės D kombinaciją. Koksai nusivylimas... Bet tokie dalykai žmogui trukdo tik tada, kai jis kažkokioj nesantaikoj su savimi. Tada tiesiog ima pjautis dvi skirtingos žmonių psichologinės kondicijos. Atsimenu, kai buvau dar tik naujokė pažintyje su internetu, kai pamačiau smile'ą "xD", nesupratau, ką tai reiškia. Tada už mane protingesnis asmuo pasakė, kad tai toks smile'as... O dabar jį paprastoje buitinėje susirašinėjimo kultūroje naudoju dažniau negu reikia.
Nepasakyčiau, kad aš specializuojuosi ties informacijos skleidimu. Jau nuo kokių 2014 metų nebeturiu ką pasakyti be keletos įdomių albumų apžvalgų ir galbūt kelių gerai pavykusių dienoraščių. Man įdomiausia šio portalo dalis yra ta pati - dalintis patyrimais ir pastebėjimais, t.y. komentuoti ir sulaukti komentarų iš kitų. Diskusija yra smagiausia laisvalaikio praleidimo forma, ne kitaip. Jo, sutinku dėl Isos, ir reziumuoju, kad music'e liko tiek mažai aktyvių narių, jog tarp likusiųjų vargiai persikloja interesų zonos, t.y. sunku berasti du žmones, kurie klausytų tą pačią muziką ir galėtų apie ją pasikalbėti. Gerai, tarkim mudviejų interesai dar kiek susikerta, tarkim, progresyvios muzikos, roko muzikos srityse, bet nežinau, ar su kuo bendrą kalbą gali rasti Sahja, Isa, dar ir Konditerijaus situaciją kvestionuočiau. Ir tas interesų trūkumas tiesiog nemezga jokių diskusijų, dėl to šis tinklalapis pastaruosius kelis metus atsiduoda stipria stagnacija. Ir tikrai neteisinčiau to, kad pavasaris ir pan. Čia jau pakankamai naivu. Gerai, dieną pabūsi lauke, bet vakare vis tiek nors ir trumpam užsuksi į music'ą. Dabar tokių ženklų nėra, o ir ta ramuma tikrai ne nuo pavasario, ji jau ilgai tęsiasi.
Man tai čia viskas panašiausia į "bloką geriems blog'ams". Nes pastaruoju metu kaip tik tokia situacija ir šviečiasi. Žinoma, reiktų pradėti nuo sąvokos išsiaiškinimo, ir išvis pagalvoti, ar apskritai savo sąskaitoje gali rasti tokį blog'ą, kuris atitiktų "gero" reikalavimus (aš, aišku, kalbu labiau koncentruodamasi ties savu kiemu, bet nevengiu kreipti nuorodas ir į pašalinius). Aš labai noriu pateikti savo atsakymą į vieną specifinę koncentruotą vietą šiame dienoraštyje, o tiksliau įvardijus, visą segmentą, kuriame išryškinami ir man labai aktualūs akcentai. Tam, kad būtų suprantamiau į ką konkrečiai aš labiausiai atsižvelgiu ir ką noriu iškelti labiausiai į paviršių, tas vietas paryškinsiu ir tada atskirai pakomentuosiu viską eilės tvarka. "Greičiausiai viena iš probleminių vietų yra ta, jog music'as jau kurį laiką nebeinteresuoja manęs kaip informacijos / kūrybos skleidimo platforma. Situacija aiški visiems: music'e yra gal 5 žmonės. Tiesiog. Aš kažkada sapnavau visai realistišką sapną, kad dėdė Edas, kuris greičiausiai vis dar yra šio domeno savininkas, sako atia ir skirstomes. Aš palaipsniui linkstu nihilistinės idėjos, kad skirstytis yra praktiškiau nei dar kažką reformuoti, kryptimi. Pripažinkim, kad tokia beviltiška music'o situacija visus mus, tuos 5 žmones, erzina iki negalėjimo. Pavyzdžiui, man skaudu žiūrėti, kaip Isos dienoraščiai apie jo patirtis eksperimentuojant su muzika nesulaukia jokio dėmesio, nes čia tiesiog nėra žmonių, kuriems ta informacija būtų aktuali ir apskritai suprantama. Aš norėčiau kažkokį atsaką sukurti, bet aš visiškai nieko nesuprantu apie grojimą gitarą. Nors toli nereikia eiti, šiemet mano metinė klausytos muzikos apžvalga praktiškai nesulaukė jokio dėmesio. Tas atsako negavimas ir patį autorių vargina. Štai ir aš vis mažiau komentuoju kažkokių kitų žmonių dienoraščius, nuomones ir kūrybą. Galbūt ne dėl to, kad neturiu labai daug laisvo laiko gyvenime, aš jo turiu nemažai. Greičiau dėl to, kad aš nesijaučiu motyvuotas atsakyti.…
Balsas tyruose. visiems norisi "atkato". Inertiška visuomenė. Greitas maistas kaip ir informacija iš straipsnių antraščių. Štai tokios minčių nuotrupos po perskaityto blog'o. Rašymo menas - dalykas sudėtingas. Vieni raštai prikausto dėmesį, įskelia pritarimo ar prieštaravimo kibirkštį ir jei ji kurstoma, tad įsirusena diskusija. Kiti - perskaitai ir tik pritariamai palinguoji galva: tikra tiesa, ir aš taip manau, tad ko čia kartotis su savo pritarimais. Einarui šis puslapis yra informacijos ir saviraiškos skleidimo platforma, man-vartotojui jis yra informacijos šaltinis, bet pagrinde tai vieta, kur gali pasidalinti potyriais po perklausyto albumo ar koncerto. Filmas, žiūrėtas su draugu, kur kas įdomesnis, nei žiūrėtas vienumoje. Pasidalinimas įspūdžiu ir grįžtamasis ryšis yra man tiek pat svarbu, kiek ir pats filmas. Panašiai ir su muzika, norisi turėti bendraminčių. Isai yra sudėtingiausia, jo muzikinis skonis atrėja prie akademinio. Dabartinis puslapio sąstngis gali būti pavasario požymis, kai norisi gamtos ir fizinės veiklos.