
Dream Theater dainų TOP 50!!! (ir albumų TOP 12) I dalis
Pastarąją savaitę nuosekliai klausiausi Dream Theater diskografijos ir atradau labai įdomių dalykų, apie kuriuos topo gale. Man labai patiko daryti Gentle Giant topą pernai, todėl nusprendžiau, kad šiemet atėjo laikas padėti tašką nesibaigiančioms Dream Theater kūrinių analizėms, viską perklausyti kelis kartus ir nuosekliai surikiuoti į lentynėles, t.y. vietas tope. Pradedam!
50. Erotomania. Šiame tope kažką reikėjo „nuskandinti“. Nežinau, ar Awake albumą „nuskandinau“ — viena vertus, iš šio albumo į topą pateko nemažai kūrinių, lyginant su kitais, kita vertus, jie gavo neaukštas pozicijas. Konkrečiai apie šį: geras instrumentinis kūrinys, tačiau kažkiek be struktūros, neprognozuojamas. Man labiau patinka konstruktyvūs kūriniai.
49. The Count of Tuscany. Turime pripažinti, kad „Black Clouds & Silver Linings“ yra gan prastas albumas, lyginant su likusia Dream Theater kūryba. Ilgiausiojo šio albumo kūrinio „The Count of Tuscany“ aš nelabai mėgstu. Yra stiprių vietų, bet tos tuščios, gan skystokos Petručio gitaros partijos mano virškinamajam traktui netinka, kūrinys, tiesiai šviesiai sakant, gan „skylėtas“ (tokių atvejų vėlesnėje Dream Theater kūryboje pradėjo daugėti, o Portnojaus išėjimas dar net akseleravo tą kūrybinį skurdumą - tenka visą kaltę versti ant Petručio).
48. Caught in a Web. Vėl „Awake“ kūrinys - turbūt geriausiai tinkantis į„hito“ kategoriją iš albumo - ne per ilgas, saldus ir vientisas skambesys. Man patinka priedainis (ypač lėkščių skambesys jame) ir stiprus LaBrie vokalas.
47. The Ones Who Help to Set the Sun. Grįžtant prie pat debiutinio albumo. Šis kūrinys mano grojaraštyje yra viena iššviežienų ir aš matau tai kaip labai brandų darbą iš debiuto. Mistinio skambesio Moore'o klavišinių partija yra puiki įžanga tipiškam ne per sunkiausio skambesio „When Dream and Day Unite“ roko kūriniui (sunku debiutinio albumo skambesį klasifikuoti kaip metalą). Patinka gan solidus ir statiškas gitaros rifas.
46. A Rite of Passage. Šį kūrinį staiga pamėgau labiau nei „The Count of Tuscany“, nes nėra „skylių“, tačiau šis kūrinys yra daug paprastesnis. Šitą dviejų argumentų sankirtąįveikė melodingas „A Rite of Passage“ priedainis (struktūriškai šitas kūrinys gali būti lyginamas su „Caught in a Web“, bene 15 metų senesniu kūriniu).
45. Forsaken. Pastaruoju metu klausomiausias „Dream Theater“ albumas buvo „Systematic Chaos“ ir darydamas šį topą jau turėjau labai tvirtą nuomonę ir žinojau, kad ši lengva ir melodinga baladė turėtų patekti į topą. Ir štai ji yra. Ne aukščiausioj vietoj (jei teisingai prisimenu, music.lt ši daina turi daugiausiai like), bet Dream Theater yra stipri grupė ir mano požiūris toks, kad paprastai nėra ko lengvas balades leisti pirmiau techniškų ir sunkių, kompoziciškai daug sudėtingesnių kūrinių.
44. Ytse Jam. Dar vienas kūrinys iš debiutinio albumo - šįkart instrumentinis. Ir tikrai fanų vertinamas kūrinys nusipelno mano kritikos. Nors pavienės instrumentų partijos skamba tikrai stipriai ir kurioziškai, tačiau dauguma muzikinių motyvų yra standartiniai vidutinio grojiko triukai - nematau kūrinyje didelės kompleksijos, ypač kalbant apie gitaros partijos - kažkoks žaismas tarp kelių akordų. Bet šitame kūrinyje labai efektingai skamba bosas. Vertinu Myungo įdirbį ir pastangas, ne paslaptis, kad man Myung'as yra vienas mėgstamiausių bosistų (na, visi nariai man yra vieni mėgstamiausių savo kategorijoje, bet Myung'o vaidmenį grupėje vertinu labai labai).
43. Repentance. Antrasis kūrinys iš„Systematic Chaos“šiame tope. Tai tikrai statiškas kūrinys, bet gan įdomus, įskaitant ir faktą, kad jis priklauso „Twelve Step Suite“, turbūt kiečiausiam Portnojaus darbui. Man patinka kūrinio finalas - stiprus, su aštria boso partija, parodant, kad statiškam kūriniui visada praverčia efektinga kulminacija.
42. On the Backs of Angels. Iš albumo, su kuriuo turėjau ir tebeturiu mažiausiai santykių - „A Dramatic Turn of Events“. Mano asmeninė nuomonė, kad šis albumas yra „Dream Theater“ kūrybos dugnas ir su paskutiniuoju albumu mano akyse grupė kažkiek reabilitavosi, bet jau turbūt niekada nebesulauksime „Train of Thought“ lygio kūrinių. Grįžtant prie „On the Backs of Angels“, gan stiprus ir įsimintinas kūrinys. Kad ir kaip bebūtų keista, šis kūrinys buvo vienas įsimintiniausių iš „Dream Theater“ koncerto „Siemens“ arenoje prieš pusantrų metų. Nes nebuvau toks didelis „Dream Theater“ klausytojas ir daug kas iš grotos grupės medžiagos buvo nepažįstama (vis tiek lieku nepatenkintas „Dream Theater“ pasirinkimu tame ture).
41. The Bigger Picture. LaBrie mėgstamiausias kūrinys iš naujojo (na, jau nebe, juk dveji metai jau praėjo) albumo ir mano vienas mėgstamiausių kūrinių. Jų paskutinis albumas iš vienos pusės varo depresiją, kad liko tik rifų ir melodijų rinkinukas (nebėra improvizacijos ir daugiaplanių kompozicijų), iš kitos pusės, kartais paprastesni kūriniai, jeigu jie yra geri, iškart išryškėja iš kitų ir daro didelę impresiją savo, pavyzdžiui, sunkiu, stipriu priedainiu ir pakankamu melodingumo lygiu (nekenčiu skystų ir verksmingų kūrinių, bet „The Bigger Picture“ kažkaip tas melodingumas yra pakankamai optimalus mano ausiai).
40. Lines in the Sand. Ir pagaliau mes prie kūrinio, kuris yra iš vieno labiausiai mane intriguojančių albumų. Po daugybės perklausų, kurias apturėjau per pastarąjį pusmetį ir panašiai, pradėjau šį albumą vertinti gan palankiai ir dabar manau, kad jis gerokai nuvertintas. Taip, Dream Theater tada buvo savotiškam dugne, bet nemaža dalis kūrinių išlieka labai intriguojantys. Štai vienas tokių - ilga, kompleksyvi kompozicija ir Sherinian'o klavišiniai išlieka visai neprasti, panašiai kaip Moore'o laikais. Ir labai labai didelis pliusas į „Falling Into Infinity“ sąskaitą - Myung'o bosas paprastai vos girdimas, bet čia jis demonstruoja visą žavesį. Pagalvotum, kad „Falling Into Infinity“ yra Metallcos darbas. Tik progresyvios formos, LaBrie vokalas ir klavišiniai neleidžia susidaryti tokio įspūdžio.
39. In The Name of God. Galbūt šį„Train of Thought“ kūrinį nuvertinu, bet bet, 39 vieta yra geriausia, ką galiu pasiūlyti. Šiaip, esu kritiškas šiam kūriniui (kad ir kaip nepatiktų V3rtig0, music.lt nariui, kuriam šis kūrinys yra numeris vienas). Šiame kūrinyje yra per daug „cheesy“ (lietuviškai, saldžių, pigiai paperkančių) partijų. Nors pačios pradžios sunkus rifas kabliuoja, vėliau atsiranda daugybė melodingų saldainių, kurie kartą ar antrą pritraukia, po to numeta. Tokia mano patirtis su šiuo kūriniu. Ir labai sudėtinga struktūra, galbūt net per daug maštabiška, be jokio stabilaus skeleto. „Liquid Tension Experiment“ improvizacijos stabilesnės nei šitas kūrinys. Galbūt panašių analogų galime rasti senajame progroke, pvz.: Peter Hammill „A Louse is Not a Home“, bet čia ir skirtumas - Hammill'is taip drastiškai nesidarko su instrumentais, o čia esančios kompozicijos man be stuburo, labiau darkymasis nei kokybiška improvizacija.
38. The Killing Hand. Ir dar vienas debiutinio albumo kūrinys su bene brandžiausia kompozicija, tačiau galutinai nesusiformavusiu Dream Theater skambesiu, vis dar gan abstrakčiu ir per daug švelniu kaip progresyviojo metalo grupei (vėlyvųjų aštuoniadešimtųjų įtaka???). Tačiau labai geras kūrinys. Minusas tik tas, kad Dominicio vokalo nemėgstu ir netgi labai.
37. New Millenium. Dar vienas „Falling Into Infinity“ kūrinys, kurį labai mėgstu. Nesunku atspėti, kad tai Portnojaus kūrinys - šaltas, sunkus, dažniausiai modernesnio skambesio nei kitų narių kūryba (su daug neo-progo motyvų). Ir aš Portnojaus kūrybą vertinu labiausiai iš visų grupės buvusių ar esamų narių, būtent dėl tokių kūrinių kaip šis. Man rods, Myung'as partijas atlieka Chapman Stick'u (įdomus styginis instrumentas, kurio skambesys šiek tiek aštresnis ir ryškesnis nei bosinės gitaros).
36. The Dark Eternal Night. Jau trečias „Systematic Chaos“ (ir vienas geriausių iš to albumo) kūrinys tope. Kietas sunkus progmetalis, tikra minėtojo albumo dvasia, sumaišyta su „Train of Thought“ skambesio charakteriu. Ir neteisingai spėjau, jog šis kūrinys Portnojaus – vis dėlto Petručio sėkmingas darbas, bet pastaruoju metu jis dominavo mano grojaraštyje. Tik sveikas protas leido išlaikyti teisingas topo proporcijas ir nepervertinti šios dainos (t.y. neužkelti aukščiau).
35. Lost, Not Forgotten. Geriausias „A Dramatic Turn of Events“ šmotas. Iš to albumo bus tik dvi dainos, nes jau išpyliau visą kritiką ant jo – kūriniai švelnūs, neįsimintini, nėra įspūdingumo jausmo, nėra šiurpo ir transo būsenos. Bet šis kūrinys yra labai sėkminga išimtis. Intensyvios ir dinamiškos instrumentinės partijos, Manginio kieto ir techniško grojimo demonstracija ir Myungo bosas gan ryškus. Tokios boso-būgno harmonijos nėra jokiam kitam „A Dramatic Turn of Events“ kūrinyje.
34. A Fortune in Lies. Sėkmingiausias ir sunkiausias „When Dream And Day Unite“ kūrinys, daug gaivesnis negu abstrakčios kompozicijos, tokios kaip „Afterlife“ ar „Status Seeker“. Be to, žvėriškai puikus dainos tekstas. Vienintelė problema, kad tokius gerus kūrinius tenka nustumti žemyn į topo antrąją pusę, nes vėliau Dream Theater kūrė vis geriau ir geriau (aišku, kol ties „Train of Thought“ jie „perdegė“).
33. The Enemy Inside. Nuo debiuto iškart iki šviežiausių kūrinių. Ilgą laiką sprendžiau dilemą, kurį kūrinį iš „Dream Theater“ mėgstu labiausiai: hitinį, bet supergalingą „The Enemy Inside“ ar superilgą „Illumination Theory“ su savo ultranesuprantamais kompleksais. Ir iki šiol esu šiose savianalizės diskusijose. Šiame tope nusprendžiau pabūti daugiau objektyvus, aišku, bet paklausykit, kaip stipriai šitas kūrinys vertas topo. Nors jau dvejus metus klausau šio kūrinio kartas nuo karto, bet šiurpas perbėga vis dar...
32. The Mirror. Jau trečiasis „Awake“ kūrinys šiame tope, bet o varge, kas per sunkumas, plaukus raunantis sunkumas. „The Enemy Inside“ yra pūko prisilietimas prieš šitą akmenų griūtį. Pridėkime pabrėžtinas Moore‘o klavišinių partijas ir gauname visai kietą kūrinį, visai malonų ausiai. Ir „Awake“ yra vienas iš tų albumų, kur LaBrie vokalas skamba efektingiausiai – šis kūrinys puikiai tą atspindi.
31. Blind Faith. Ar girdėjau, kad kažkas pasigedo „Six Degrees of Inner Turbulence“ – še jums, vienas iš daugelio puikių to albumo kūrinių. Sunkūs šmotai, žiū, renkasi vienoj topo vietoj. Bet šis kūrinys ne vien sunkus, posminės dalys pakankamai švelnios, tačiau skamba pakankamai familiariai (bent jau man). Ties 6:13 esančią pianino partiją ir toliau esančias instrumentines sekcijas labai mėgstu.
30. Home. Dar vienas albumas, kurio galėjote pasigesti yra „Metropolis Pt.2: Scenes From A Memory“. Etninės, tiksliau, indiškos muzikos motyvai įžangoje, vėliau tool‘iškas rifas, bet štai, vis dar sunkių šmotų serija tęsiasi. Ir antrojo metropolio repertuare šis kūrinys tik pakankamai vidutiniškas – toliau laukia dar kietesni kūriniai.
29. Scarred. „Awake“ klausytojams suteikiu džiaugsmą – jau ketvirtasis šio albumo kūrinys tope. Ir vienas sudėtingiausių (na, bet pakankamai nuoseklus, ne taip kaip „In The Name of God“), įdomiausių, mano mėgstamiausių kūrinių iš to albumo.
28. Space-Dye Vest. Ir „6:00“ gerbėjus nuvilsiu – tai paskutinis „Awake“ kūrinys, esantis šiame tope (6:00 būtų labai labai arti penkiasdešimtuko, bet netilpo į jį). Pats sentimentaliausias ir labiausiai nuvelkantis protą kūrinys iš minėtojo albumo, kartais galima lyginti su Steven‘o Wilson‘o „The Raven That Refused to Sing“ – švelnus, lengvas, palaipsniškas vystymas ir ėjimas link labai stiprios kulminacijos. Nors sentimentalių ir ultramelodingų kūrinių šiame tope nedaug, bet jei reikia tokių, tai šis – tikra bomba.
27. Peruvian Skies. Kūrinys „Metallicos“ fanams — Sherinian‘o eros DT man tampa vis labiau briliantiniai, „Falling Into Infinity“ specifika darosi vis familiaresnė ir šis kūrinys yra labai subtilus to pavyzdys. Vienas iš topinių kūrinių, dažnai klausytų pastaruoju metu. Paklausykit rifo ties 4:19 – man vos ne „Master of Puppets“. Jėga.
26. Fatal Tragedy. Dar vienas antrojo metropolio kūrinys. Įdomus, kompleksyvus, tipiškas Dream Theater šmotas, bet instrumentinės dalys mirtinos. Tik Rudesas atėjo į grupę ir iškart pradėjo šėlti. Galima šio kūrinio instrumentalą įsirėminti ant sienos, pavadinimu „Rudeso briliantai“.
25. Pull Me Under. Mūsų legendinis „Images And Words“ laikų hitas „Pull Me Under“, kaip aš šį visų dievinamą kūrinį skriaudžiu. Išties labai smagus kūrinys, mėgstu įžangą ir tekstinės dalies pradžią (iki priedainio), priedainis šiaip gan nuobodokas. Dalis prieš antrąjį priedainį jau su rėksmingu LaBrie vokalu (kuris „Images and Words“ albume, atvirkščiai nei „Awake“, man nelimpa), ji ir greitesniu tempu, ne tiek simpatiška kiek pirmesnė, labiau intriguojanti pradžia. Bet šis, palyginus gan lengvas ir malonus ausiai „Dream Theater“ kūrinys nusipelno pakankamai geros vietos tope. Ir instrumentinės dalys visai geros, ypač įžanga.
24. Illumination Theory. Naujas, bet labai pretenzingas kūrinys. Šiaip, turiu kritikos dėl tam tikrų skylių palikimo (man ta tyla pačiam gale neskoninga, tyla apskritai priimtina tik Džono Keidžo atveju :D), ta vidurinė instrumentinė lengvoji dalis man tokia nuvalkiota. Bet sekcijos, esančios iš abiejų pusių to instrumentinio gabaliuko, yra stiprios ir šaunios. Šis šmotas, kaip sakiau, labai pretenzingas, kompleksyvus ir ne kiekvienam klausytojui pakeliamas. Aš su šituo kūriniu iki šiol bandau draugautis.
23. Endless Sacrifice. Girdėjau apie šį „Train of Thought“ kūrinį įvairių pastabų: nuo „velniškai nuostabaus“ iki „papirkinėjančio pigiomis baladinėmis melodijomis“. Mano reakcija buvo tokia: „šitie žmonės, kurie įžvelgia papirkinėjimą kažkuo pigiu, yra nekompetentingi rašyti recenzijas ar komentarus apskritai“. „Endless Sacrifice“ yra lėtas, ne per sunkiausias, gražiai skambantis kūrinys, vėliau peraugantis į kažką ekstremalesnio. Instrumentinės dalys yra siaubingai geros. Nuo šito kūrinio kaifuodavau, kai pasileisdavau savo turimą „Train of Thought“ diską, už kurį paklojau kažkiek svarų (net ir turint gerą atmintį visų smulkmenų neatsiminsi), kratau galvą ir dabar, nes „Train of Thought“ briliantai yra neatsibostantys.
22. Under a Glass Moon. Labai geras „Images And Words“ kūrinys su paperkančiomis Petručio gitaros partijomis bei šiek tiek kabliuojančia pagrindine dalimi. Bet LaBrie vokalo nelabai pernešu šiame kūrinyje. Vis tiek, Petručio įdirbis viską atperka ir pastato šį kūrinį į aukštą poziciją.
21. In The Presence of Enemies. Pasiilgote ilgų, raunančių stogą, super sudėtingų kūrinių su virtuoziškais muzikantų performansais – štai jums 25 minutės pompastikos iš vėlesniųjų laikų. „Systematic Chaos“ topas, nors originaliai dalinamas į dvi dalis, išties yra vienas kūrinys. Mėgaukites šiuo puikiu darbu.
20. Trial of Tears. Puiki, melodinga Myung‘o kompozicija (efektingų instrumentinių dalių ir sentimentalių teminių dalių junginys), kuri vainikuoja „Falling into Infinity“ – štai jums dar vienas ryškus bosas iš šio albumo. Prisimenu šį kūrinį iš koncerto, deja, dėl Siemens‘o akustikos ar dėl kažkokių kitų priežasčių Myung‘o bosas lyg pranykęs buvo.
19. A Nightmare to Remember. Nors „Black Clouds & Silver Linings“ yra nuvyliantis darbas, bet jo pradžia, t.y. šis kūrinys yra labai stiprus. Sudėtinga, progresyvi kompozicija, su sunkia ir per makaulę kertančia įžanga bei galybę kitų įdomių dalių. Išties, vienas sunkiausių Dream Theater sugrotų kūrinių ir vienas tvirčiausių, stiprų kompozicinį stuburą, kaip mėgstu sakyti, turintis šmotas. Vienas iš ankstyviausių Dream Theater užkabintų perlų, parodęs, kad Dream Theater galėjo gerai ir vėlesniais laikais, bet tas gerai būdavo tik viena arba dvi dainos per albumą. Še jums, toks atvejis.
18. Six Degrees of Inner Turbulence. Trukmė man ne kriterijus. Išties stiprus daiktas, bet galbūt pertemptas. Šis kūrinys verčiau aštuonios dainos negu viena (aišku, sėkmės išlaikyti teminį bendrumą 40 minučių kūrinyje, pvz.: Jethro Tull – Thick As A Brick toks pat dinamiškas ir kintamas, taip pat gali būti gan lengvai skaldomas į dalis, nes koncepciją sudaro tik lyrinis siužetas, o ne muzika). Bet pirmoji dalis – instrumentinė uvertiūra yra viena mėgstamiausių instrumentinių kompozicijų Dream Theater repertuare. „The Test That Stumped Them All“ yra sunkus gabalas, varantis iš proto, bet yra dalių, kurios nedaro ypatingai stiprios impresijos, ir perklausius visa kūrinį nuosekliai susidarai dvejopų nuomonių. Geriausia, kai gera yra visa visuma. O tokie kūriniai ir rikiuosis topo viršūnėje.

Komentarai
Man niekada nesisekė sugrupuoti savo mėgstamiausių grupių į Top5, tai ką jau kalbėti apie dainas... Jei aš ką nors mėgstu, tai viską vienodai stipriai, nes nemoku to pačio gėrio skirstyti į vietas. Na, nebent kūriniai labai skirtingi. O tavo šitas darbas man užtruktų ne savaitę, o mėnesį mažiausiai, kol aš po tūkstantojo perklausymo nuspręsčiau, kur kokia eilės tvarka daina turėtų būti. Pats, jaučiu, daugumą dainų, kai jų yra 50, suskirstei pagal pirmą perklausymo įspūdį, ne itin atidžiai atrinkdamas. Tik kokiam Top10 skyrei daugiau dėmesio. Bet prie kiekvienos dainos parašytas reziumė rodo, kad pavieniui jos išnagrinėtos pakankamai kruopščiai. Gaila, nėra tiek laiko visko perskaityti, o po to dar perklausyti, kad galėčiau tavo nuomonę palyginti su savąją. Na, bet gal dar kada nors atsiversiu tavo šį dienoraštį...
Na, įmanoma, bet nelengva. Tikrai pasijauti absurdiškai, kai nesugebi tokios dainos kaip „Never Enough“ ar „6:00“ įtraukti į topą arba kad „Illumination Theory“ tik 24-a, o „Home“ tik 30-a. Bet per beveik savaitę nespėjau pasigailėti, kad kažką šiame tope padariau ne taip. Reiškia, kol kas šitas topas labai gerai atspindi mano nuomonę.
Man patinka, kai žmonės padaro tai, kas neįmanoma. Spaudžiu like.
Kaip sakiau, po vidurnakčio įkelsiu likusius 17 topinių kūrinių ir albumų topą. Vienoj pradinių savo topo rikiuočių buvau netgi įtraukęs 6:00, bet leidausi į dar gilesnes perklausęs ir pačiam gale staiga 6:00 atkrito, ir somehow The Ones... atsirado, kurio net negalvojau įtraukti. Ir jau labai nesėkmingai ieškau 6:00 pliusų porą metų ir niekaip nerandu. Tas pats Portnojaus būgnavimas man nėra super įspūdingas ir pats skambesys/melodija manęs visai nežavi (dėl to net Caught in a Web pranašesnis kūrinys man asmeniškai). Į kūrinį Voices teko atkreipti dėmesį, bet ne viskas telpa į top50.
Labai intriguojantis topas, kad ir ne visas iki galo.Puikiai argumentuotas, matyt, pareikalavęs ne vienos valandos darbo. Panašiu principu ir aš reitinguoju mėgiamą muziką. Dream Theater man grupė "in flux".Regis, nepajudinamus albumus Awake ir Train of Thought pastūmė Six Degrees of... ar naujausias Dream Theater. Ir tas pretenzingąsis su nuvalkiota viduriniąja dalimi neturintis struktūros epas Illumination Theory man toks pasigerėjimo objektas, kad apie jį galėčiau išsiplėsti iki nuoseklios analizės. Bet tiek to... Gaila, kad Einaro nesusirado dainos 6:00 ir Voices, albumo Awake stuburas, mano giliu įsitikinimu. Dėl The Count of Tuscany ir A Rite of Passage sutinku be išlygų, bet vis tiek pirmąjį mėgstu labiau. Pasiutusiai šaunus darbas ši anotuota simpatija Dream Theater palikimui. Jaučiu savyje norą atsakyti Einarui ir kitiem musiciečiams, prijaučiantiems DT, argumentuotu bent jau 30-tuku.
O varge, dalis neįsikėlė. Ok, bus rytoj tuomet.