
Dream Theater dainų TOP 50!!! (ir albumų TOP 12) II dalis
17. Finally Free. Efektingas „Metropolis Pt.2: Scenes from a Memory“ finalas, melodingumo, muzikinis galios ir genialios kompozicijos junginys. Super!
16. Learning to Live. Turbūt sunkiausiai įkandamas „Images and Words“ kūrinys, bet labai pretenzinga ir ausiai maloni kompozicija ir „Images And Words“ stiliui būdingomis harmoningomis gitaros solo ir švelniomis klavišinių partijomis.
15. This Dying Soul. „Train of Thought“ vienas iš perlų, antras „Twelve Step Suite“ pentalogijoje, labai sunkus ir aštrus, tipiškas Portnojaus kūrinys su ekstremalia kompozicija – aukštos vietos nusipelnęs daiktas.
14. The Root of All Evil. Nuraminu tuos, kurie jau buvo sunerimę, kad tope nebus nei vieno „Octavarium“ kūrinio. Tiesiog tam tikri kūriniai tokie stiprūs, kad yra labai aukštai. Dar vienas aštrus gabalas iš „Twelve Step Suite“ – kiek modernesnio, tipiškesnio „Octavarium“ skambesiui nei „This Dying Soul“. Be to, vienas mano klausomiausių kūrinių, turintis asmeninę reputaciją kaip geriausiai tinkantis pasileisti nuobodžioje kelionėje autobusu/traukiniu. Mano telefone yra keletas Dream Theater kūrinių (po šio topo sudarymo jau žinau, kaip tą „keletą“ praplėsti), tarp kurių šis bene dominuoja. Sunkus, galingas deimantas.
13. Misunderstood. Grįžtant prie „Six Degrees of Inner Turbulence“ – ramus, nuosaikus kūrinys su stipriu bosu ir pažymėtinais Rudeso elektroniniais garsais, vėliau prasprogstantis su sunkia Petručio gitara ir labai technišku Portnojaus grojimu. Dievinu instrumentinį intarpą ties 4:33 – pirmoji gitaros solo yra fantastiška – aštriais ir chaotiškesnes gitarų solo mėgstu labiau nei tuos saldžius Van Halen „Eruption“ tipo srautus. Ties 6:37 prasideda tikroji šio kūrinio ašis – tas pats galingas rifas, peraugantis į vieną nerealiausių klavišinių solo, girdėtų gyvenime ir vieną ekstravagantiškiausių ir chaotiškiausių gitaros partijų ever. Tik avangardistai arba psichodelikai tokią instrumentinę nesąmonę galėtų sugalvoti. Jei nebūčiau sužinojęs, kad ši solo yra paprasta Petručio techninė idėja, galvočiau, kad čia Quicksilver Messenger Service, eilinį kartą įkalę narkotikų, eksperimentuoja su garsais užsidarę savo studijoj San Franciske didžiaisiais psichodelikų laikais. Žodž, įsimintinas Dream Theater kūrinys.
12. Strange Deja Vu. Vienas kiečiausių antrojo metropolio darbų – 5 minučių dainoje sudėta visokio plauko vientisų ir stipriai skambančių partijų, platus kūrinio spektras (nuo melodingų momentų, tokių, kaip ties 2:15 iki sprogmenų tipo sekcijų, tokių, kaip ties 3:20) mane verčia ši kūrinį kelti labai aukštai.
11. Octavarium. Minėjau, kad šiame tope trukmė man ne kriterijus ir daugelio į pirmą vietą keliamo „Octavarium“ aš net nepriimu į dešimtuką. Ir efektas man panašus kaip ir su „Six Degrees of Inner Turbulence“ – kai kurios dalys žvėriškai puikios, kai kurios ne visai, perklausius susidaro įdomus įspūdis ir jauties nepasiekęs totalaus katarsio, kokį galėjai pasiekti (patikėkit, net Van der Graaf Generator „A Plague of Lighthouse Keepers“ kurį laiką iš pat pradžių man buvo sukėlęs panašaus plauko keistų įspūdžių). Manau, kad tai daugelio stambių kūrinių problema. Štai, Shine On You Crazy Diamond tipo įžanga man nelabai prilimpa, „Someone Like Him“ tekstinė dalis visai nebloga, po to „Medicate (Awakening)“ nieko įspūdingo, „Full Circle“ instrumentalai yra žudikai, „Intervals“ tikra kulminacija – ekstramoderni progroko fazė ir „Razor‘s Edge“ vėl gan tokia banaloka pabaiga. Taip, sutinku, imant bendrai šis kūrinys labai stiprus, bet įsigilinus labiau susidarai keistų išvadų. Tikiu, kad galiu pasigailėti tokio savo sprendimo nustumti šį epinį kūrinį pakankamai žemai, bet bandau remtis objektyviomis išvadomis, kurias pats savo galvoje susiformulavau.
10. The Great Debate. Štai jums ir topinio dešimtuko pradžia – ilgas, bet išties ekscentriškas ir įdomus kūrinys iš visų pusių – bendra kompozicija tiesiog palieka žavesį (ne kaip „Octavarium“). Labai subtiliai skamba vokalas 2:50 – įtariu, kad tai Portnojaus per vokoderį modifikuotas balsas, bet man labai patinka. Pilnas kūrinys įdomių sprendimų, įskaitant įžangą ir pabaigą, instrumentaliai labai turtingas kūrinys. Ypač dėmesį patraukia tie Pink‘ų „On The Run“ primenantys instrumentiniai klavišinių praplaukimai vietomis. Ir Petručis sėkmingai demonstruoja, koks jis jėgiškas gitaristas.
9. Stream of Consciousness. Iš proto varantis instrumentalas („Train of Thought“ perliukas). Visi instrumentai dirba didžiausiu pajėgumu. Manau, kažkokio originalaus pasisakymo apie šį darbą nesukurpsiu, tad linkiu tik mėgautis!
8. Panic Attack. Še jums tikrasis topas iš „Octavarium“ albumo. Ar aš pamišęs, kaip aš drįstu. Ne, tiesiog aš kuriu ne populistinius topus, o tokius, kur visu galingumu išreiškiu savo nuomonę – „Panic Attack“ yra vienas galingiausių „Dream Theater“ kūrinių, tikra bomba. Bosas liuksiškas, Portnojaus būgnavimas stiprus ir efektingas. Ir paklausykit, jei „Falling into Infinity“ yra „Metallicos“ prototipas, tai „Octavarium“ kūriniai skamba lyg „Muse“ hitai. Tiek instrumentiniai, tiek vokaliniai sprendimai pakankamai panašūs. Ypač paėmus tuos kūrinius, kurie nepateko į topą, pvz „Never Enough“. „Panic Attack“ irgi yra tokių elementų (paklausykit nuo ketureilio „Helpless hysteria...“) ir kartu su „Dream Theater“ virtuoziškumu ir kompozicijos turtingumu sujungus mes ne masiškai ilgą, o trumpesnį, bet daug efektingesnį kūrinį.
7. As I Am. Paprasta formulė aukštai vietai tope – pagamink kūrinį, kuris būtų sunkaus, tuo pačiu metu ir kompleksyvaus skambesio ir kad kompozicija būtų ne vien posmas-priedainis, bet ir neperkrauta nereikalingų detalių. Turiu pripažinti, kad „As I Am“ turi kažkokį paslaptingą cinkelį. Ir tekstas labai šaunus. Sakyčiau, labai pasisekusi standartinė puikaus kūrinio formuluotė. Ir šis kūrinys yra būtent tas, nuo kurio įsimylėjau „Dream Theater“ kūrybą, todėl jam esu dvigubai dėkingas.
6. Take The Time. „Images And Words“ kūrinys, kuris mane labiausiai intriguoja nuo pat įžangos iki pat galo. Ekspresyvios klavišinių partijos, dinamiškas būgnų ritmas, pabrėžtini boso motyvai, ekscentriškas LaBrie vokalas ir visi šie elementai sudaro jėginį kūrinį.
5. Metropolis Pt.1: The Miracle and the Sleeper. Turbūt labiausiai atpažįstama įžanga „Dream Theater“ repertuare, kai kurių fanų teigimu, geriausias „Dream Theater“ kūrinys. Taip, išties progresyvus, visapusiškai stiprus kūrinys, kuriam visi komplimentai. Pirmos penkios vietos visada yra labai galingas pasiekimas, kas reiškia, kad kūrinys praktiškai tobulas. Mano nuomone, yra dar keturi stipresni kūriniai ir tiek.
4. The Dance of Eternity. Še jums, vienas geriausių girdėtų instrumentinių kūrinių gyvenime. Kompozicija sudėtinga, tos šešios minutės nešioja tave į visas puses, pasijunti skęstantis garsų jūroje. Ekscentriškos kompozicijos ne kiekvienai ausiai. Tai buvo visiškai išsilydymas man, kai po gan neypatingos programos Vilniuje „Dream Theater“ ant galo tėškė „Strange Deja Vu“ ir ant viršaus dar „The Dance of Eternity“. Sėkmės lydantis ir jums.
3. A Change of Seasons. Dar jums turiu ir epinį 23 minučių kūrinį, kur viskas skamba labai nuosekliai ir harmoningai – tai klasiškesnių Dream Theater tvėrinys, bet pakankamai galingas, kad nepajustum, kaip šios 23 minutės praeina. Retai taip būna.
2. The Glass Prison. „Six Degrees of Inner Turbulence“ yra vienas mėgstamiausių mano albumų ir lemiamą vaidmenį šiame verdikte vaidina šis šmotas. Portnojaus šedevras, 14 minučių kokybiškiausio progresyviojo metalo. LaBrie vokalas čia irgi įsimintinas. Ir tekstas – nu šakės. Kūrinys, vertas aukščiausių vietų.
1. Honor Thy Father. Ir kalbant apie kontroversiškus sprendimus – še jums. Progarchives.com ir kitų tinklalapių mėgėjiški komentatoriai (a la recenzentai) drebia visas įmanomas atliekas ant šio kūrinio ir „Train of Thought“ yra turbūt labiausiai išdirbinėjamas albumas (net „A Dramatic Turn of Events“ yra labiau mylimas klausytojų). Ar nu-metal momentiniai intarpai, LaBrie nepriekaištinga vokalo technika, galbūt primenanti repavimą, sunkus ir griežtas, bet labai tvirtas skambesys, stuburą turinti kompozicija, virtuoziškas Portnojaus grojimas, neįtikėtinas priedainis ir bene geriausias Dream Theater tekstas jums kelia problemų? Man tai ne. Idealus kūrinys iš debiutinio albumo ir tiek. Tiesiog čia prasideda subjektyvios nuomonės batalijos. Ir reziumuoju, kad kiekvienas vertinimas ar topo sudarinėjimas ir subjektyvus dalykas, tačiau pilti atliekas kažin ar galima. Paprastai mėgstu savo nepasitenkinimą kūriniu perfrazuoti kaip „man ši idėja, partija ar kompozicija atrodo nesimpatiška, nepatinka ar joje trūksta to ir to“, bet daug kur matomas tam tikrų kūrinių totalus nurašymas mane konfūzija – kas tie komentatoriai, ar jie išvis yra Dream Theater fanai. Ir aš fano sąvoką suprantu taip – žmogus, kuriam patinka daugelis grupės idėjų, ir tos, kurios jam nepatinka, jis tolerantiškai jas įvertina. Tai vat, toks mano minčių srautas išplaukė iš pasipiktinimo ir galiausiai – štai jums mano nuomonė, kokios dainos yra geriausios ir kokia nuomonė aš skelbiu apie jas. Dabar leidžiu jums perimti vaidmenį ir dėstyti savo nuomonę apie mano topų dėstymo sprendimus arba Dream Theater kūrybinius sprendimus. Keliu diskusiją, reikalauju jūsų išsakyti nesutapimus su jūsų nuomone ir apginti vieną ar kitą savo kūrinį teiginiu „ne, tu ne taip supratai, jie omeny turėjo A ir B“. Tiesiog būtų labai malonu, kai žmonės mokėtų argumentuoti ir vesti diskusiją.
Albumų topas:
12. A Dramatic Turn of Events. Pakartoju, kad šiame albume nejaučiu jokio potencialo, kuris mane užkabintų. Lost, Not Forgotten ir iš bėdos On the Backs of Angels pasirodė vienintelės įsimintinos dainos
11. Black Clouds & Silver Linings. Tikrai kraupus Portnojaus narystės finišas. A Nightmare of Remember yra vienintelis labai stiprus kūrinys, visi kiti turi savų ydų.
10. When Dream And Day Unite. Prisvilęs debiutas su nesusiformavusiu skambesiu ir nesimpatišku Dominicio vokalu.
9. Dream Theater. Naujieji Dream Theater vis dar sunkiai gali lygintis su senaisiais, nors šis albumas yra šiokia tokia reabilitacija po „A Dramatic Turn of Events“
8. Systematic Chaos. Įdomus ir techniškas albumas, „In the Presence of Enemies“ tikrai genialus darbas, bet yra nemažai silpnesnių ar mažiau patikusių dainų („The Ministry of Lost Souls“ ar „Prophets of War“).
7. Awake. Vis dar sunkiai klausomas albumas ir nežinau objektyvių priežasčių.
6. Falling into Infinity. Kuo toliau, tuo aukščiau šis albumas kyla mano vertinime. Labai išskirtinis albumo skambesys ir įdomios kompozicijos mane traukia labiau ir labiau.
5. Octavarium. Tope buvo tik 3 šio albumo dainos, bet jos visos žvėriškai stiprios, o likusios už borto irgi įdomios. Patinka tas Muse'iškas skambesys ir platesnis eksperimentavimas su idėjomis (įvairiapusiškumas, panašus į Six Degrees of Inner Turbulence)
4. Images And Words. Klasikinis ir stiprus Dream Theater pabudimas po debiuto. LaBrie atėjimas Dream Theater pakeitė kontroversiškai.
3. Metropolis Pt.2: Scenes From A Memory. Vienas geriausių girdėtų konceptualių albumų su savotišku skambesiu (vėl, kiekvienas albumas Dream Theater diskografijoje savo skambesiu yra specifiškas).
2. Six Degrees of Inner Turbulence. Genialus albumas ir tiek. Ir pirmoji pusė daug geresnė nei antroji!
1. Train of Thought. Mano favoritas dėl sunkumo, stiprių ir efektingų kompozicijų, puikaus muzikantų performanso ir kitų stilių motyvų įtraukimo į repertuarą (nes kai kas sako, kad LaBrie repuoja „Honor Thy Father“).

Komentarai
Paminėtini kūriniai, kurie liko vos vos už penkiasdešimtuko borto. 6:00 (Awake), One Last Time (Metropolis Pt.2: Scenes from a Memory), Disappear (Six Degrees of Inner Turbulence), Never Enough (Octavarium), Constant Motion (Systematic Chaos), Enigma Machine (Dream Theater)