Eurovizija 2011-2016: Armėnija, Australija, Austrija.

Tęsiu savo „projektėlį“ aptardamas kitas tris šalis, kurios „išpuolė“ abėcėlės tvarka.

Emmy — Boom Boom (2011)

Su tokia kokybe į finalą sunkiai... Šį pasirodymą kažkodėl aš turiu atmintyje iš pat 2011-ųjų. Nes „Boom Boom“ bumčikas yra pakankamai įsimintinas, bet pakankamai neįdomus, blankus ir pigus. Nors bokso pirštinė ir kiti tos sporto šakos elementai neatrodė labai skoningai, šitai vis tiek geriau už Jedward. Rašau 3/10, bet tas trejetas pakankamai stiprus {#}

2012 m. Eurovizija vyko Azerbaidžane, todėl Armėnijos nedalyvavimas puikiai suprantamas.

Dorians — Lonely Planet (2013)

Kartu su albanais 2013 metais nusprendė kažką arčiau roko siųsti ir armėnai. Jų šita baladė man nepasirodė labai ypatinga, nors rašė Tony Iommi. Albanus palaikiau daug stipriau, bet gavosi atvirkščiai, kai skelbė patekusius į finalą. Šitoje baladėje galbūt vienas įsimintinas elementas yra ryškūs antraplaniai vargonai. Bet tik tiek. Silpnas 7/10.

Aram Mp3 — Not Alone (2014)

2014 metų konkurso didžiausios simpatijos keliauja Aramui. Emocionali baladė su labai aiškiai progresuojančiu skambesiu nuo įžangos iki galingos kulminacijos su dubstep'o elementais. Vizualūs sprendimai irgi geri. Gal scenoje ne taip gerai suskambėjo kaip klipe, bet vis tiek, kūrinys labai geras ir man to užtenka. Atlikėjo tembras taip pat įdomus. 9/10.

Genealogy — Face the Shadow (2015).

Dar vienas įdomus armėnų pasirodymas Eurovizijoje. Sudėtinga šešių žmonių choreografija Eurovizijai galbūt buvo kiek per sudėtinga ir mano mintys pernai buvo, kad armėnams pilnai ir nepavyko savo pasirodymo išpildyti, o vokalas nuskambėjo ne taip harmoningai, kaip buvo galima tikėtis. Bet šita įdomi, sudėtinga euroviziniame kontekste baladė su roko elementais man patiko ir armėnai buvo kažkur arti mano asmeninio tų metų top penketuko. Rašau silpnoką 8/10.

Iveta Mukuchyan — LoveWave (2016).

Iš klipo sprendžiu, jog šita armėnė bando papirkinėti savo išvaizda, seksualumu, ta prasme, tais parametrais, kuriuos mes įpratę laikyti pigiais. Bet geras balsas ir savotiškas tembras mane traukia. Pop daina gal ir visiškas pop, bet posminė dalis su priedainiu man kontrastingai dera ir nacionaliniai instrumentai antrame plane apsireiškiantys (kas ten, smuikas?) vietoj. Gana stiprus 7/10.

Geriausias armėnų pasirodymas: Aram Mp3 (2014), prasčiausias: Emmy (2011). Bendras balas: 6,80.

Išvada: armėnai gan įvairūs, gali pasiūlyti kokybišką baladę, kokybišką pop dainą, kokybišką roko dainą ir pan. Viską pagadina tik kažkoks pigus pasirodymas prieš penkis metus. 

Guy Sebastian — Tonight Again (2015).

Man baisiai nepatiko šita daina, bet vat sužaidė čia geografinė Australijos padėtis, kad paėmė penktą (jei gerai atsimenu) vietą. Vizualiniai sprendimai keisti blogąja prasme: tie griozdiški šviestuvai tiesiog gadina vaizdą. Dainininko kostiumo netgi varžo jį patį ir stiliaus demonstravimas tokioje pramoginėje dainoje nepavyko. Kiti keturi asmenys irgi kažkokie kitokie ir bendras vaizdas artimesnis mišrainei negu harmonijai. Daina nors ir su soul'o elementais, t.y. kažkiek geresnė nei visiškas popsas, bet pagrindinės melodijos kontekste vis tiek liko daugiau eilinė pop daina. Vokaliniai duomenys irgi neįspūdingi. Rašau 4/10.

Dami Im — Sound of Silence (2016).

O kai sužinojau, kad Australija taps nuolatine nare, man buvo antrasis šokas. Nu tebūnie. Euroviziją reiktų pervadinti (nors jau Marokas yra dalyvavęs, o Izraelis irgi ne į temą, tai gal pervadinti reikėjo dar anksčiau). Šįkart australai siūlo įdomesnį variantą: beveik nepriekaištingo vokalo savininkę, man asmeniškai tai ir viena gražiausių šių metų Eurovizijos dalyvių. Daina įdomaus formato ir man patinka. Nors iš pradžių įvertinau kritiškai, vis labiau keičiu nuomonę į gerąją pusę. Patinka ne mažiau nei armėnės daina. 7/10.

Bendras balas: 5,50. Išvada: iš vieno nepatikusio ir vieno būsimo, bet kol kas intriguojančio pasirodymo sunku spręsti, bet tikiu, kad australai turės ką įdomaus pasiūlyti ir ateityje.

Nadine Belier — The Secret is Love (2011).

Be muzikos, tik vokalo įžanga gal ir įdomi, bet vėliau viską pakerta gan nykus kūrinys. Ir toks nykus, kad net nemoku apibūdinti to net keliais žodžiais. Net kažkokių vizualių sprendimų nesimato. O už gerą vokalą galima parašyti daugiausiai 5/10.

Trackshittaz — Woki mit deim Popo (2012).

Netgi ne komedija, o tragikomedija. Kažkoks baisiai pigus elektropopso performansas su striptizu priešakyje. Čia jums yra viršūnė. Tiksliau, dugnas. Visiškai jokios estetikos pasirodyme neįžvelgiau. O apie muzikinį profesionalumą gal net patylėsiu. Reiškia, 2/10.

Natália Kelly – Shine (2013)

Va čia gal kažkiek įdomesnis kūrinys negu „The Secret is Love“, tik yra skirtingi niuansai — vokalistė nedaro performanso iš savo žarnų, tiesiog gerai atlieka įdomesnę dainą. Tie pritariamieji vokalistai atrodo biški odd (nenoriu per dažnai vartoti lietuviško analogo „keistas“, todėl praplečiu savo kalbines normas). Ir tie pakelto tono finalai mano ausis taip ėda. Nežinau, katroj planetoj šitas pasirodymas būtų įvertintas daugiau negu penketu.

Conchita Wurst — Rise Like a Phoenix (2014)

Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad šio pasirodymo kokybės signalas yra barzda. Man ji, kaip ir atlikėjo (-os) lytis, yra visiškai neaktualūs kriterijai. Vokalas yra įdomioji šio pasirodymo dalis — jis įdomus, dramatiškas, bet ne perspaustas. Kažkas mūsų portale išsakė pastabą, jog ši daina tiesiog per daug panaši į Adele — Skyfall. Taip, ji panaši, bet ne iki kopijos lygio, o tai netgi verta vardo „puiki daina“. Ir ant scenos atrodo baisiai gerai viskas. Emocijų vaidinimas gal nėra tai, apie ką turėčiau čia kalbėti, bet vat šitokie dalykai man šiek tiek jau bado ausis/akis. Visumoj 9/10.

The Makemakes — I Am Yours (2015)

Austrai, matyt, po pergalės buvo tokie atsipūtę, kad į Euroviziją išsiuntė tragišką gaisrą (aš ironizuoju, bet jei 0 balų yra tragiška, tai tada visai tinka). Labiausiai vis tiek buvo gaila instrumento (o gal ten tik jo imitacija). Ir man būtų buvę per karšta ten dainuoti, spėju. Bet poprokiška baladė man visai patiko. Mano ausiai tai pats tas, nors ir šiek tiek nuobodoka, bet verta dėmesio. Pritempiu iki 8/10 už nesuvaidintą natūralumą.

Zoë — Loin d'ici (2016)

Kad prancūzai, daugelio nuostabai, nusprendė anglų kalbos šiemet pavartoti, tai kompensaciją mums moka visiškai su prancūzais nesusiję austrai. Turbūt čia yra šiųmetinis austrų triukas, ne kitaip. Nes daina arčiau eilinio bumčiko negu kokybiško pop dainos. Gal įgarsinta styginių antraplanė partija man kažkiek įdomi, bet tik kažkiek, vienai perklausai. Už melodingumą galiu įvertinti iki 5/10.

Geriausias pasirodymas: Conchita Wurst (2014), prasčiausias: Trackshittaz (2012). Balas: 5,67.

Du geri pasirodymai ir trys visiškai neįspūdingi ir vienas tragiškas. Austrai mano asmeninių simpatijų turbūt nelabai nusipelno. Jų muzikos pasiūla gal ir turi įvairumo, bet tik mažuma variantų man įtinka. 

Komentarai

Crazyz

2016 m. Australijos daina tikrai nebloga lyginant su kitomis šiųmetinėmis :)