Eurovizija 2011-2016: Ukraina, Vengrija, Vokietija.

Taigi, liko tik trys šalys. Pirmiausia yra Ukraina:

Mika Newton — Angel (2011)

Ta piešimo meno vizualizacija man labai išėjusi ir patiko. Tačiau visa, kas susiję su muzikine dalimi, nėra gerai: vokaliniai duomenys neįspūdingi, gal net prasti, pritariantysis išvis traukia, lyg giedotų laidotuvių giesmes. Daina iš esmės yra visiškai neįtraukianti ir tokia greit išblunkanti. Silpnokas 5/10.

Gaitana — Be My Guest (2012)

Blogai. Kažkokia tamsesnio gymio atlikėja be jokių vokalinių duomenų demonstruoja iki nežinau kokio lygio nuvalkiotą bumčiko skambesį. Pats pasirodymas labiau pasidarkymas, šėlsmas, o aš ieškau estetikos ir jos nematau. 3/10.

Zlata Ognevich — Gravity (2013)

Pradžia išvis neskamba labai intriguojančiai, bet dainai pasiekus pagrindinę dalį pradedi palaipsniui suprasti šios dainos sėkmę. Vis tik, manau, ji buvo pervertinta (primenu, tai yra trečios vietos pasirodymas). Mat ant scenos apskritai nelabai kas vyksta, bandyta nebent išgauti kažkokią atmosferą, bet manęs ji neįtikino. Daina yra klasikinė pop daina, galbūt kiek aukštesnio lygio nei tragedinis Eurovizijos vidurkis. Zlatos balsas stiprus, bet man kažkaip neišeina traktuoti to kaip kokio idealo (iškart į galvą šauna daug geresni Pastoros Soler, Ronos Nishliu balsai). 6/10.

Mariya Yaremchuk — Tick-Tock (2014)

Man tas žiurkėno ratas buvo dar labiau šokiruojantis negu rumunų apskritasis klavišinis. Na žiūrisi labai neestetiškai, bet vyriškis atrodo pasisukinėjo, kažkokią idėją perteikė ir ok. Daina tai jau labai kokofoniška. Tick-tock ir taip toliau. Tokia laisvai išsitrinanti iš atminties. Kažkaip ir nedrįsti daugiau nei stipraus 5/10 rašyti.

Jamala — 1944 (2016)

Vat šitai iškart nuo pat pirmos perklausos patraukė mano dėmesį. Tai įvardijau kaip ideologine/menine apoteozę žmogiškumui. O jeigu jau sugebu sukonstruoti tokį epitetą eurovizinei dainai, tai jau stipru. Jamalos balsos specifinis, ne visiems jis patinka, bet man skamba gerai, prisiderina prie kūrinio ekscentrikos, paremtos perkusija ir minimalistiniu minoro fonu. Emocija išgauta aukščiausiame lygyje, finalas nuo dejonės dalies yra baisiai efektingas. Pagalvojau, kad dar niekam šiais metais neparašiau dešimtuko, tai laikas įvertinti Jamalą geriausiai. 10/10.

Stipriausias pasirodymas: Jamala (2016); silpniausias: Gaitana (2012); vidurkis: 5,80.

Ukrainiečių pasirodymų kokybė pastaruoju metu nebuvo pati aukščiausia. Zlatos sėkmė man iki šiol yra šiek tiek paslaptingas dalykas. O vat Jamalos pasirodymas yra visiška bomba iki tokio estetinio lygio neprieinančiai Eurovizijai. Aš už Jamalą!!!

Eikime prie Vengrijos:

Kati Wolf — What About My Dreams? (2011)

Kati Wolf turi gerą balsą, bet jos daina yra, taip liaudiškai tariant, šūdas. Bumčikų klasėje tai net labai geras kūrinys, bet vertinant bendrai, tai atmetimas. Posminė dalis užtat daugiau mažiau gera. Jei gerai atsimenu, Kati Wolf irgi gerai surinko Eurovizijoje ir tai man yra mistika, nes pasirodymas nieko — ai, šokėjėliai ir daug šviesų, klasikiniai triukai... Kažkaip norėtųsi parašyti kažkiek aukštesnį balą, bet nesiverčia į tokią pusę, tiesiog nesiverčia. Stiprus 5/10.

Compact Disco — Sound of Our Hearts (2012)

Kodėl grojamas popsas, o grupės įvaizdis rokinis? Aš nesuprantu, 2012 metai, matyt, buvo imitacijų metai. Baltarusiai jau mėgino (beje, labai nevykusiai), dabar vengrai. Gal ir yra tie roko instrumentai, tačiau jie tokie nereikšmingi, kad tai atrodo beveik absurdiškai. Kita vertus, daina gana įdomi, nors iki epiteto „gera“ dar tolokai. Somehow, man čia geriau nei Kati Wolf, todėl 6/10.

ByeAlex — Kedvesem (2013)

Šičia irgi paplaukęs vengrų sprendimas. Nors tada atrodo kažkiek įdomu, dabar tai skamba kaip paprasta baladė, šiek tiek geresnė nei įprastos, nes turi specifinę nuotaiką. Man šiaip nepatinka Eurovizijoj statika ir negalingas skambesys, todėl šitai kaip ir iškrenta iš konteksto, nors galbūt ir yra įdomių akcentų. 6/10.

András Kállay-Saunder – Running (2014)

Šita daina gyvenamuoju momentu atrodė daugiau nei vidutinybė, bet kažko trūko iki to, kad aš ja susižavėčiau. Šiandien ji atrodo dar įdomesnė mano labiau subrendusiam protui. Šviesos žaidžia efektingai. Vokalas gal ir ne pats geriausias, bet aranžuotė labai efektinga. Scenografija šiek tiek apgalvota. Manau, pritempsiu iki 7/10.

Boggie — Wars for Nothing (2015)

Šita statika yra arti pasityčiojimo. Baladė yra nuobodžiausia ever. Vizualizacija gal ir gerai, balsai gal ir gerai, darnūs, bet nu šita statika yra žudikas. Ir dainos formatas yra žudikas. Ir jokios emocijos nebuvimas yra žudikas. 5/10.

Freddie — Pioneer (2016)

Man patinka ribiniai vokalai (prisiminkime ir mano gerai įvertintą rumunų Cesar). Šitas kimus, ryškus, stiprus, specifiškas vengro vokalas iškart suteikia efekto. Emocija atitinkama yra. Aranžuotė yra arti masterpiece lygio, net nepasižiūrėjau, kas rašė dainą, bet tiems žmonėms galima tik padėkoti. Atlikėjas charizmatiškas. Taigi, daug pliusų, dabar tereikia laukti pasirodymo. Dabar rašau 9/10.

Stipriausias pasirodymas: Freddie (2016); silpniausias: Boggie (2015). Vidurkis: 6,33.

Vengrai turi gerų idėjų, bet jų išpildymas ne visada būna pats teisingiausias. Vis dėlto, vengrų bendras įvaizdis man yra labai geras, lyginant su daugeliu kitų Eurovizijoje dalyvaujančių šalių.

Galų gale, Vokietija:

Lena — Taken By A Stranger (2011)

Man šitas pasirodymas yra topų topas 2011 metais. Nuneša stogą tas nerealus minimalizmas (minimalizmas visada laimi, štai tai jau suprato latviai, gal laikas mums tokias dainas rašyti, nors pala, šįkart jis nelaimėjo, bet vis tiek, 10 vieta jau solidu). Šitame pasirodyme tiek idėjos, esencijos, estetikos, kad nors semk samčiais. Lena savo vokaliniu performansu čia sužibėjo dar labiau nei su Satellite. Atmosfera atitinkama. Aranžuotė geniali. Ir tas dūžis gale. Velka. Stiprus 9/10. Neleidžiu sau rašyti aukščiausio įvertinimo, nes žinom, kad Lena nėra pati geriausia vokalistė šitame kovos lauke, o balsas man yra labai svarbus kriterijus.

Roman Lob — Standing Still (2012)

Romanas turi balsą, iškart galima tą pastebėti, bet daina tai tokia visiškai šiaip. „Standing still“, „standing still“, bla bla bla ir kažkaip viskas pranyksta. Instrumentinis ansamblis gerai, suteikia šiek tiek natūralumo. Nors nieko įspūdingo, buvo šiek tiek smulkių pliusų, dėl kurių nepagailėsiu 6/10.

Cascada — Glorious (2013)

Cascados kūrinys yra ta kategorija, kuri Eurovizijoje yra stebėtinai reta (net nežinau, kodėl): tai yra klubinė muzika, klubinis bumčikas (daugelis kitų bumčikų nėra tipinės klubinės muzikos pavyzdžiai, jie labiau eilinės pramoginės muzikos pavyzdžiai). Nors tokios dainos man nepatinka, bet pasirodyme buvo daug energijos ir charizmos, todėl stiprus 5/10.

Elaiza — Is it Right (2014)

Instrumentus pasižiūri ir iškart pasidaro įdomu (kontrabosas+akordeonas). Nors akordeono skambesio nemėgstu (net labai), tačiau čia jis daugiau mažiau įsikomponavo. Labiau mėgaujuos kontraboso linija. Daina tokios nestandartinės struktūros, man patinka. Vokalistės savo darbą atlieka deramai. Vis tik, iki gerumo man čia dar kažko trūksta. Gal kad pagrindinis dainos motyvas eigoje tampa per daug repetitive. 6/10, bet stiprus.

Ann Sophie — Black Smoke (2015)

Man ikieurovizinis paprastas pasirodymas pasirodė net labiau vykęs nei šitas, „nulinis“ performansas (vis tiek absurdas, nes daina gera). Ann kažkaip ne taip sudainavo šitą dainą. Daina lengva, skamba patraukliai, man net labai patiko. Scenos dekoracijos ir vizualizacijos davė įdomų prieskonį. Toks juslinis efektas išgautas, bet su muzikine dalimi kažkaip ne viskas pasirodė tvarkoj. Vis tik parašysiu 7/10, bet priedas jums — palyginti su mano minėtu pasirodymu.

Jamie-Lee — Ghost (2016)

Man patinka šitos dainos harmonija ir frazuotė — vokalais kuriamas minoras yra raktas bent jau man šitame dalyke. Kompozicija skamba gerai, lengvai, turi mano pamėgtų minimalistinių elementų, bet visas pamatas yra tai, kaip ta harmonija demonstruojama vokalinėmis linijomis. Pasirodymas šitame klipe irgi turi šiokio tokio paslapties, mistikos jausmo (atsižvelgiant į dainos tematiką), bet aišku, reikia šlifuoti. Bus įdomu pamatyti Vokietijos pasirodymą gegužės 14-ąją. O dabar 8/10.

Stipriausias pasirodymas: Lena (2011); silpniausias: Cascada (2013); vidurkis: 6,83.

Vokiečiai apskritai yra jėga. Šiųmetinis pasirodymas geras, Lenos antras bandymas išvis mane nunešė, Ann Sophie netgi neišspaudusi visko mano patiko, kiti pasirodymai irgi plius minus patenkinami. Dėl to visada laukiu, o ką gi parodys vokiečiai šiemet...

Rezultatų apibendrinimas įvyks kitame įraše.

Komentarai