KūrybaProza
Horizontas
Horizontas galiausiai viską skėlė į dvi dalis – dangų ir žemę. Netikėtai žalios ir tyros, paryčių rasa palaistytos lankos ir apniukęs, sodriai pilkas dangus, užstojantis nuostabiausius saulėtekio epizodus – vienas šviežiausių ir tuo pačiu, nemaloniausių vaizdų, kuriuos kažkada slėpė gamta. Būtent tokį reginį matau šiandien, netikėtai prikeltas kandančio uodo. Tas bjaurybė man taip įgelė, kad baisiausiai niežti. Ot, parazitas. Kraujasiurbiai bjaurybės mane jau ne pirmą kartą kelia pačioje aušros pradžioje. Bet šiandien už lango taip niūru, kad keltis nemalonu, bet vėl teks vaikyti uodus iš namų. Tu palik pravirą langą vakare ir iškart devynios galybės įvairiausių vabzdžių šeimynų apsigyvens ant tavo televizoriaus, veikiančio per naktį, ekrano. Bet kitaip negali, pirties niekada nemėgau. Tuo labiau, kai tokioje dar tenka miegoti.
Parazitų prikeltas aš išdrįstu išlipti iš lovos. Akys vis dar sulipusios. Judesių orientacija pusėtina, bet tokios savijautos nelabai norėtųsi pasivaikščioti. Geriau dar trumpam numigti. Bet uodų priskridę tiek, kad ir menkas pogulis gali būti tragiškai pražūtingas. Laikrodis dar nė 5 valandos nerodo, o aš jau užkaičiau čiainiką. Porcija rytinės kavos už 5 minučių. Uodai, išsigandę bepasirodančios šviesos, išsislapstė tamsiausiuose kampeliuose.
Gurkšnoju karčią kavą, kuri šiek tiek pagerino mano savijautą ir galutinai prikėlė iš miegų. Išeinu į lauką trumpam, bet mano basos kojos tuoj pat sušlapo užlipus ant pievos, skendinčios rasoje. Begalinis debesų pleištas dengia bekylančią saulę, horizonto gale nėra jokių prošvaisčių. Bjauriai nemalonus, bet itin skaidrus ir gaivus rytas man šiandien niekaip neprimena to vidurvasario. Jaučiuosi nukeliavęs laiko mašina į šaltą rugsėjo paskutinės savaitės rytą. Bet galima rasti dar daug skirtumų – kodėl taip anksti kyla saulė, arba, kodėl vis dar dienomis lankosi baisi, ant saulės ir 40 laipsnių pagal Celsijų pasiekianti kaitra.
Kažkur į kaimynų obelį skardžiai trenkė žaibas. Nemaloniai pasijautė mano ausys. Bėgau į vidų, nes jau ir pilti lietus pradėjo. Na ir bjaurus tas liepos rytas. Mieliau skamba „Uriah Heep“ daina „July Morning“, kurią įsijungiau ką tik.
Pasiėmiau knygą ir pradėjau skaityti, bet nerandu to susikaupimo. Griaustinis blaško mane, o ir pačios mintys kažkur pabėgo į žalias rasotas lankas. Melancholijos jausmas toks mielas. Šiek tiek apstojo žaibuoti, girdžiu pirmuosius bažnyčios varpo gaudesius. Jau nelemtosios šešios.
Horizontas paplūdo ryškiai geltonais saulės spinduliais, suskaldžiusiais beribį tamsių debesų pleištą. Mano nuotaikos praskaidrėjo. Meteorologinis ryto lūžis įgavo naujų atspalvių, įprastų, kaip ir turi būti liepos ryte. Pavieniai debesys vis dar draskosi dėl būvio žydrame danguje. Bet šviesos pliupsniai juos siunčia vis toliau. Už horizonto. Begalinis pasaulis tenais.
Tinginė melancholija dingo su debesimis. Aš, galutinai pralinksmėjęs išėjau pavaikščioti į miestą. Senamiestis toks žavus. Pro čia kadaise vaikščiojau kiekvieną sekmadienio rytą. Ne ką prastesni vaizdai atsiveria ir ketvirtadienio įžangoje. Ir mano galvos centrą aplanko viena vienintelė, esminė mintis:
Koks gyvenimas yra gražus...

Komentarai
Todėl, kad blogi dalykai, žmonių poelgiai užgožia jo grožį ir savo akimis aš nematau to grožio... Galbūt aš su juodais akiniais, o ne rožiniais... Kalbant apie gamtą - jos grožį matau, kai nebūna primėtyta šiūkšlių visose pakampėse. O gyvenimas man nėra gražus, ir nieko negaliu pakeist, kad mąstyčiau kitaip. Žmonės taip pat nepasikeis dėl manęs. Tie keli mėnesiai tokie nereikšmingi... Tai toks trumpas laiko tarpas. Vis tiek esi už mane protingesnis. Manai, vertini gyvenimą kaip senolis? Nepasakyčiau :D Toli gražu.
Man ši mintis irgi kila dažniau. Bet kodėl gyvenimas tau negražus? Aš, nors ir keliais mėnesiais mažiau už tave nugyvenęs, bet gyvenimą vertinu kaip senolis?
Įdomu buvo skaityt. Ta mintis, koks gražus gyvenimas, žiūriu, kyla visiems (arba jie tik taip pagražina viską). O man dar nei karto nekilo. Kilo tik, kad koks gyvenimas neteisingas. Bet gal dar suspės man ateiti ir ši mintis. Taip sąmoningai ir aiškiai, kaip čia parašyta. Senamiestis... Kada paskutinį kartą aš jame buvau...
Kol kas tai tik pirminė versija, gal parašysiu ir antrąją. Bet intrigų nemėgstu. Žinoma, be jos menka kūryba, bet šiame kūrinyje niekaip jos nepritaikiau... Tavo duoti variantai niekaip neprimena intrigos
Sakyčiau...jei rašai kūrinį, o nebedienoraštį šį kartą, reikėtų kažkaip skaitytoją įsukt į kažinkokią intrigą, kad tas Horizontas taptų kokia mįsle arba mistika, gal kokį balioną už horizonto kūrinio gale "pamatyti". (ar bent šarką su vaivorykšte sutartinai pasirodančias) :///
Tai vat, kad visi skirtingi. Aš dažniausiai neįtraukiu kitų veikėjų į savo kūrinius. Vieno veikėjo veiksmas ir jo sąsajos su aplinka man taip maloniai rašosi, kad išeina šiokie tokie kūriniai, kaip ir šis...
tik biškutį boooring kūrinyje kalbėt vien apie save & orą aplink save (aš net kalbadėžėj nekalbu apie orą), nors visi mes skirtingi.
Ot ne kompas ir klaviatūra mane įkvepia. Mane įkvepia muzika. Ir per langą matomas vaizdas (manau taip ir gimė apniukusio oro peizažas). O muzika įkvepia ši:
O šiaip bet koks, kad ir lietuviškos dainos žodžių kūrėjas, kaip ir tarkim Stanislovas Stavickis niekaip neįsivaizduoju kad rašytų dainą tiesiai į kompą (įkvėptas kompo ir klaviatūros), nebent šiuolaikinių muilo serialų siužetų kūrėjos...
nors jei tu užaugęs tapsi labai labai labai garsus žmogus, tai ir šis tavo darbas turės atogarsių. tarkim Kurto Cobaino iš Nirvana demo takes ir visa poezija po jo mirties, nesvarbu kokios vertės, vertinama šiais laikais auksu. Dabar kai kūrė apie Cobainą kelis muz./dok. filmus, renkamai dokumentikai labai buvo daug išleista (net dėl mažyčių detalių iš jo gyvenimo).
Taip, ta prasme, aš tik prisėdęs prie kompo ir savo mėgstamos muzikos fone kuriu prozą. Poezijos nekuriu, o jei kuriu, tai ji gaunasi savaime
Niekas neuždraudė man įterpti rusizmų. Žinau, bet man visą laiką čiainikas asocijuojasi su senu virduliu, o arbatinukas su jau naujovišku, plastmasiniu.
*klausiau, ar tik prisėdęs prie kompiuterio pradedi galvoti ką rašysi, nes dabar madinga priekompiuterinė poezija ir proza.
bet tai "kalbos užterštumas"... tavo darbe čiainik yra lietuviškai arbatinukas...
Nia. Aš rašau kūrybą visiškai neatsižvelgdamas į "šičią" ir tik po to nusprendžiu, ar ją paviešinti ar ne. Iš tikro, pas mane yra kompe tu kūrinių neviešintų, bet arba jie vis nepabaigti arba atrodo baisiai (t.y primena skurdaus žodyno autoriaus nevykusį kūrinį, tiesiog juodraščiai)
Tu rašai kūrybą prisėdęs prie kompiuterio ir galvodamas, ką čia parašyti, kad tik nebūtų tuščia šičia be tavęs?