Išplaukimas iš "kritinės fazės" miesto (III dalis)
Šiandien nesistengsiu rašyti kilometrus raidyno, nes abėcėlę jau ir taip visi matėte ir mano pliurpalus (ne)skaitote ilgus mėnesius (kurių jau 30 praėjo nuo mano registracijos). O ir mano populizmas sumažėjo ir ne taip rašau tuos dienoraščius, ir ne taip jau ir to dėmesio siekiu. Na, tik kritinė fazė vertė mane pasiguosti. Tačiau išplaukiu. Bilietą į laivą jau turiu. Maršrutas: "kritinė fazė-įprasta fazė". Kaina: žiupsnelis pastangų laisvą dieną.
Koks jausmas, kai padarai tą, ką jau seniai buvau užsibrėžęs padaryti - fantastiškas.
Koks jausmas, kai perskaitai puikią knygą net tada, kai stokoji tam laiko - puikus.
Koks jausmas, kai rytoj vėl prasideda rutininis gyvenimas - nekoks.
Tačiau koks jausmas, kai žinai, kad spaudimas šiek tiek atlėgo - lengviau gyventi.
Ir koks jausmas, kai dar liko padaryti nemažai ir svarbaus - slegiantis.
Tačiau kai jauti, kad tu progresyviai dėl to stengies ir kad tai gali atnešti vertingų rezultatų - motyvuojantis.
Ir koks jausmas, kai gali vėl įsijungti Hawkwind'us ir rašyti dienoraštį - malonus.
Ir kam viso to reikia - nes aš esu subjektas. Vienetinis tarp daugumos.
Lipu į laivą. Ir tuoj išplauksiu su atlengvėjusia našta ir supratimu, kad kai padarai tai, kas atrodo baisu, viskas kas liko, nebeatrodo baisu. Baisulys užgožiantis, todėl tereikia jį sunaikinti. Toks mano moralas.
O dabar iki.

Komentarai