Imbierinės prigimties ydos slypi logikoje ir saviraiškoje

Dega burna. Imbierinė arbata reiškia vidaus variklių-skonio receptorių degimą. Yes, tegyvuoja ji, kurią įveikiau. Imbieras skanu, imbieras šlykštu. Sausainiai tai niam-niam, o tas gėrimas per daug "chiliškas".

Bet ką aš čia nusišneku, juk dabar liepos antroji... Ir ką tai turėtų reikšti. Klausau antrąjį vienos grupės albumą, valgiau du kilogramus mėgstamiausiųjų žirnių, dvi valandas prie knygos praleidau. Kokia 2-eto magija. Tik ne mokykloje. Nebent juodoji.

Mjo, vakarykščio dienoraščio neskaitėt {#}. Šiandieninio, deja, taip pat neskaitysit. O man grįžo įkvėpimas ir pradėjau rašyti kažką protingesnio, nedurno.

Aišku, "Refugees" grožis dabar mane įkvepia, bet be savo geriausios muzikos, kažin ar toks jau įdomus man būtų tas gyvenimas.

Bet ne tai dabar mano galvoje. Ir kodėl aš prisimenu ta imbierinį kartumą, kurį aš kartais jaučiu giliai savyje. Kas tai per jausmas, dar neištyriau. Kažkoks neeilinis sindromas užpuolė. Žinot, šiuo metu nemaža erkių, gal kokia ir encefalitu užkrėtė.

Jop, eilinį kartą nusišneku. Ne jums suprasti mane, tokią keistą asmenybę. Kartais net pats savęs nesuprantu. Jaučiuosi, lyg turėdamas dvi sielas - viena vadovaujasi logika ir ji vis kritikuoja antrąją - menui ir kitokioms, pliurpologinėms formoms pasišventusią. Kartais tai savikritišką logiškumą norisi įkišti į narvą. Bet ką be jo darysi. Tu virsi pasaulio juokdariu. Nuvažiuosi nuo proto greičiau, nei Saulės šviesa pasieks tave.

Pliurpti mėgstu. Pasitikiu kol kas tik antrąja savo puse, nepaisau kritikos, nesistengiu būti tobulas. O gal net nežinodamas atveriu savo silpniausias vietas ir pavojingiausias ydas, kuriomis gali bet kas pasinaudoti. Aišku, seniai žinojau, kad esu dar viena neprogresuojanti asmenybė. Nieko nedarau dėl ateities. Gyvenu dabartimi ir rizikuoju pražuti netolimojoje ateityje. Nesinoriu pasirodyti futuristu... kuriuo niekada ir nebuvau...

Dabar yra liepos antroji - aš eilinį kartą skęstu gan imbieriškoje savo prigimtyje, ir stengiuosi atsakyti į klausimą - ar aš naudinga asmenybė? Ar aš sugebu padėti, pagelbėti? O gal man pačiam reikia pagalbos? Kol kas šie klausimai yra mano mąstymų centras ir kažkada tikiuosi atsakyti į juos bei siekti progreso ištaisius visas daromas klaidas.

O dabar gražiai pasiklausome albumo:

Komentarai

einaras13

Bet imbieriniai sausainiai skaniausias dalykas

R7wa

Eik, eik. Negaila. Na, kai aš tarkuotą imbierą vieną valgau, man ta arbata kaip vanduo ;) Dažnai ją nusiperku

einaras13

Vau, juk visai neseniai sakei, kad jau nebeskaitei mano dienoraščių. Einu švęsti... Ir pasikartosiu: nusipirkau šaltą imbiero skonio arbatą "made in Korea" ir po pirmo gurkšnio pajutau graužimą. Tai parodo, kad arbata kuo tikriausia ir tikrai, kaip buvo parašyta be jokių priedų bei konservantų.

R7wa

Turiu nuliūdinti, vakar dienoraštį perskaičiau. Netgi nuo A iki Z. O imbierinė arbata, imbieriniai sausainiai, "imuniteto šokas" Tikras skanumynas...

einaras13

Beje, kad dažnokai mane neteisingai suprantat (ką sakiau dienoraštyje), yra gryn tiesa

einaras13

na, aplinkiniai išties mano, kad aš keistas. Aš pats sau keistas... Na, mano skonis kitoks, mano pažiūros kitokios. Na, pagal jus, ne bendraamžius, aš nė kiek keistas neatrodau, bet bendraamžiai mane laiko keistuoliu ir kartais net nevirškina manęs (netiesiogine prasme). Na, gal tai dar vienas susireikšminimas, bet ką pastebiu, tą dabar ir rašau

Misantropia

Tai tik pirmas įspūdis. Pažvelgus atidžiau tavyje nėra nieko keisto. Noras išsiskirti iš kitų nėra keistumo požymis. Visi mes esam tą stadiją praėję. Daugiau ar mažiau.

Pazistu_Mykola

Deja, taip yra. Vienas, imkime, gotas, savo požiūriu, išvaizda, klausoma muzika ir t.t. išsiskiria iš savo miestelio (tarkime, Rokiškio) žmonių, tačiau nuvažiavus į miestą (tarkime, Vilnių) pasirodo, jog tokių kaip jis pilna. Tokių žmonių, kurie prisistato, sakydami "Žinok, aš keista" (kažkodėl tai būna merginos) esu sutikęs gana nemažai, ir jie realiai yra 'išsiskiriančių iš kitų' grupės dalis. Tęsiant gotų temą, yra toks pusiau teisingas posakis - tikras gotas niekada neprisipažins esąs gotas. Taip ir su keistuoliais. Jei jau kas skelbiasi esąs keistas tai jau įtartina. Užbaigiant su gotais, pridursiu, jog ispaniškai 'gotas' reiškia lašus.

einaras13

Kai kuriems music'o nariams ir aplinkiniams...

Misantropia

Keistas kam? Sau?

einaras13

Ar aš stengiuosi pabrėžti, kad aš keistas. Taip, visas tiesas aš mėgstu pabrėžti. Nes tikrai aš esu keistas. Ir nemanau, kad ypatingas lygu keistam. Ypatingu dažnai vadinamas tik ypač gerų savybių turintis asmuo, o keistos savybės gali būti ir blogosios. Šiuo metu aš negaliu įtalpinti į gėrio / blogio rėmus įtalpinti savo keistumo

einaras13

Būti keistu, mano nuomone, yra išsiskirti kažkuo iš kitų... Todėl, jei tai būtų madinga, tai būtų pernelyg paradoksalu. Gerai, kad dar skaito. Nes būna, įtikinėja mane, kad niekas neskaito...

Pazistu_Mykola

Matai, būti keistu yra gana madingas dalykas nuo kokių 1957-ųjų ar dar anksčiau, todėl kai pabrėžtinai vadini save keiste asmenybe, tam tikrame kontekste (tiksliau beveik visada) tai atrodo kaip noras parodyti savo ypatingumą. Nes keistas=ne toks kaip visi= (kaip minėjau, svarbu kontekstas) ypatingas. Tai ir gaunas kaip ta patarlė apie šunį ir koją. O dėl skaitovų, nebijok, aš tai visada paskaitau. Ar pirmus du sakinius, ar visą tekstą, bet pažiūriu.

DeathLetter

Aš apie melą nieko nesakiau. "Mjo, vakarykščio dienoraščio neskaitėt . Šiandieninio, deja, taip pat neskaitysit.." Skaičiau vakar tavo dienoraštį. Šiandien irgi perskaičiau. | " Ne jums suprasti mane, tokią keistą asmenybę." - o čia aukščiausiais susireikšminimo lygis. :DDD

einaras13

Bet kai ji korėjietiška, tai po pirmo gurkšnio gerklę graužia... O beje, kur aš susireikšminau, aš čia nematau susireikšminimo, prisiekiu. Ir tai vienas tikriausių mano dienoraščių, kur nėra nė kiek melo (na, tik žirnių kiekio tiksliai neskaičiuoju)

DeathLetter

Tu labai mėgsti susireikšminti. Imbierinė arbata yra skani.