
Kaip PH sakė, sinusoidė. Kaip aš sakau, tangentoidė.
O gal kosinusoidė? Tangentoidė realu. Viskas užkyla iki begalybės ir ties pi/2 - praraja, kurioje viskas vėl prasideda nuo blogybių. Bet čia ne matematikos pamoka. Čia yra nauja praktinė gyvenimo filosofija, kurios aš neišradau. Ji kribžda tam tikrų žmonių galvoje ir aš ją perteikiu savais žodžiais ir savomis formulėmis. Nes pi/2 - tai kiekvienas kritinis momentas jūsų praktiniame gyvenime. Ir jei būtų galima išvengti... bet vis labiau prieinu prie išvados, kad gyvenimo dėsniai ir matematika yra smarkiai surišti. Mano sugalvota sistemų teorija dar nepradėta vystyti, bet šios idėjos mano smegeninė dar neatmetė. Reiškia, arba aš durnas, arba tiesiog suvokiu pasaulį daugeliopai. Greičiausiai pirmas variantas, nes joks protingas žmogus apskritai nešvaistytų savo laiko veltui. O laiko švaistymas veltui yra visos veiklos, kurios nesusijusios su žmogaus gerovės siekimu ir įgyvendimu. Nežinau ar tai, kad aš šiandien klausiau daug muzikos, prideda pliusą prie mano gerovės. Nebent suteikia malonų psichologinį-emocinį momentą. O, pavyzdžiui, kada aš pasidarysiu tai, kas man turi materialios reikšmės. Gyvenime niekada to nedaryčiau, bet žmonėms kartais reikia darbo. Deja, ne visais momentais jo norima. Man dažniausiai pi/2 būna būtent vasario-kovo mėnesių tarpe, nes mokslinių konkursų / olimpiadų / rimto ruošimosi dienų yra žymiai daugiau negu normalių dienų. Ir šiemet man įsiderinti į savo darbo grafiką vis nepavyksta. Šiemet bus prastai. Nenoriu būt pesimistas, bet tenka prognozuoti pokyčius ne į mano nauda. Fortūna yra kekšė (kas tą sakė, priminkit man!!!), ji bet kada gali išduoti, bet naudingas darbas, kai jis yra neperdozuotas, yra sveikas profilaktinis daiktas. Tik ar teisinga mąstyti, kad pragmatizmas veda prie kažko. O gal dvasiniai turtai svarbiau. Aš iš prigimties esu materialistas, todėl negaliu aukščiau įvertinti dvasinės terpės. Visada sakiau, kad mes esame pasaulyje, o ne pasaulis mumyse (antras variantas būdingas dvasines vertybes puoselėjančiam individui) ir todėl turiu atsižvelgti, kaip išnaudoti objektus, esančius šiame pasaulyje, kad jie pasitarnautų man. Man nauda yra apčiuopiama. Dvasinių turtų nauda man sunkiai apčiuopiama. Dėl to aš esu materialistas - teiginys įrodytas.
Diferencialinė lygtis, istorinis faktas, žirgo ėjimas, boro kaip cheminio elemento ypatingumas... Viskas apie tai, ir apie nieką daugiau. Kas kas, bet mano gyvenimas man yra įdomus. Tik tiek, kad jis įdomiausias atitinkamu metų laiku. O dabar - nichts, alles ist schlecht. Bandau atsiminti vokiečių kalbą, kurią paskutinį kartą mokiausi, kai Nikolajus II dar mąstė strategijas Mandžiūrijoje, kaip įveikti japonus. Jam nepavyko su japonais, mano vokiečių kalbos žinios niekada nebuvo pakankamos. Vėl tas kreivas pesimistinis požiūris. Bet dabar antirusiškosios manijos perspektyvoje prisiminti karą, kurį tokia didinga (nors ir skurdoka bei prastokai išsivysčiusi) Rusijos imperija ėmė ir pralošė. Kaip man pakelti tokį baisų krūvį. Elektros krūvis kartais irgi pavojingas, taip pat ir su rūpesčių krūviu. Gal ne rūpesčių, neteisingai išsireiškiau, verčiau pačio sau keliamų problemų. Mano gyvenimo būdas turbūt panašesnis į savižudybę negu į protingą, saikingą ir kuklų gyvenimą. Bet aš negyvenu kalvinistinių idėjų persmelktoje terpėje, aš esu tas baisus XXI amžiaus išsigimėlis, kurį kritikuoja visos Y, X ir dar senesnės kartos. Tegu, teisybės aš nežinau. Lengviau gyvent neatskleidus paslapčių. Ne taip kerta per pakaušį...
Kiek aš netekau proto? Ar jo prisidėjau? Įdomūs retoriniai klausimai mano galvoje. Juos palikime kažkam, nes paslaptingas pasaulis įdomesnis. pi/2 šiaip yra momentinis dydis, bet mano gyvenime matematika yra iškreipta ir jei x ašyje būtų laikas, tai kažkas ištempė x ašį ties pi/2 ir būtent ši reikšmė tapo intervaliniu dydžiu, kas reiškia, kad pi/2 tęsiasi iki tol, kol mano galvoje vėl bus ramu ir toliau galėsiu užsiimti tik tuo, kas manęs nevargina.
Šiandien Led Zeppelin ir Joy Division:

Komentarai
Bliamba, tavo rašliavas skaityt yra iššūkis. Net nemaža dalis angliškai su daugybe velnias žino ką apibūdinančių terminų aprašytų akademinių tyrimų ima atrodyt kaip pakankamai normalūs tekstai . Man atrodo, tau mokslininko ar bent jau profesoriaus universitete kelias beveik garantuotas .Bet emocijų matematika nepaaiškinsi. Abstraktaus mąstymo apskritai matematika beveik neįmanoma paaiškinti, nes visa matematika remiasi visuotinai sutartomis taisyklėmis, be kurių sugriūtų kaip kortų namelis. O žmonių suvokimas/sąmonė, emocijos nėra kažkas, kas remiasi kokiomis nors aksiomomis.
Sakykim, aš savo sistemų teorijoje teigiau, jog jeigu sugebėtume kiekvieno žmogaus emocinę būseną paversti kažkokiomis skaitinėmis reikšmėmis, tai visų emocinių būsenų skaitinių reikšmių suma artėja prie tam tikros ribos. Atseit, pasaulio bendra emocinė būsena bėgant laikui lieka pastovi. Na, čia mano vienas pagrindinių išvedžiojimų. Bet esu tikras, kad jei egzistuoja kažkokia aukštesnioji jėga, tai ji ir remiasi principu, kad jei vienam daviau tokią emocinę būseną, kitam duosiu tokią ir pan. kad bendra pasaulio būsena išliktų panaši per amžius. Aišku, mano koncepcija galimai yra neteisinga, nes sakykim, galima ginčytis, kad technologinis amžius keičia VISŲ pasaulio žmonių dvasinį mentalitetą. Tebūnie, keičia, bet vis tiek visa bendra būsena išlieka tokia pati. Mano žodžius sunku suvokti, suprantu, bet galit pasistengti suprasti.
Gali išplėsti? Man tikrai įdomu, kaip ta matematinė riba gali turėti bet kokią prasmę aiškinant bet kokius dėsnius. Nes ten tiesiog buvo bandymas suvesti dalykus, kurių suvesti neįmanoma. Beje, čia matematika dažnai gelbėja. Gaila, kad jos nemoku..
Bet, kalbant apie dialoginius pamąstymus, kurie šiandien buvo išreikšti - matematinė riba neturi perspektyvos individualistinėje dimensijoje. Matematinė riba gali turėti prasmę aiškinant nebent bendrinius pasaulio ir jo kilmės dėsnius.