Kartais aš gyvas, kartais aš miręs... (ir šiek tiek muzikos)
Jaučiu kaskart savyje chronišką žinių troškimą. Tik ir tenoriu vienintelio dalyko šiame gyvenime - kažką suprasti, kažkuo tikėti, kažką jausti. Kartais esu gyvas, kartais miręs. Linksmuolis aktyvus, skeletas nebylus. Esu dvilypus.
Visas gyvenimas, atrodo, tėra iliuzija, tik trumpas sapnas, kurį kiekvienas išgyvena. Viskas po trisdešimties, šešiasdešimties ar po devyniasdešimties metų galiausiai išnyksta. Tu stengies ne dėl to, kad geriau gyventum ir kad laimingesnis būtum, bet dėl nieko, nebent, kad ši iliuzija tęstusi kuo ilgiau. Bet kam gi, koks tųjų pastangų tikslas? Nejau mes gyvendami esam laimingesni nei mirę? Tačiau koks jausmas būti mirusiu? Manyčiau, lyg nieko nejaustum. Betgi ir gyvenime - nors ir lepinami, bet skriaudžiami, nors ir statomi, bet ir griaunami, nors ir mylimi, bet neapkenčiami. Viskas būtent čia ir slypi, kaip aš nesupratau. Viskas yra būtent toje iliuzijoje. Iliuzija niekada nestovi vietoje. Ji yra permaininga, subtili bei keista, trikdanti ir žaisminga, kerinti ir šlykšti, pasmirdusi, bet maloni. Viskas dvilypume, viskas tame abipusiame kitime, jausme, kad kažkas vyksta ir kad mes egzistuojame, jaučiame, gyvename. Kad toji iliuzija, tasai gyvenimas yra pagrinidinis mūsų egzistencijos rodiklis. Mes mąstome ir suprantame. Mes matome ir girdime. Štai mes turime viską, ko mums reikia, o mirtis iš mūsų tą viską ir atima.

Komentarai
*klausimų. Ačiū už pastabą. Ilgosios balsės šaknyje mano achilo kulnas. Plaukioju, kaip matyti vienoje pastraipoje abu variantai. Stengiuosi nedarkyti lietuvių kalbos. Deja, nevisada pavyksta.
*klausimų. Labai gera mintis. Netgi viena svarbiausių idėjų.
Gyvenimo prasmės klausimas jau buvo iškilęs ne tik Hamletui. Manau jis asmeniškas. Kiekvienam savas. Svarbiausia, kad tas klausimas iškiltų. Baisu, kai gyvenimas nekelia jokių klausymų. Manau, kad kiekvienas nori po savęs palikti bent kokį pėdsaką, noriu ir aš. Du sūnūs jau mažiausiai ką galėjau tuo klausymu padaryti.
Čia nelabai apie save kalbėjau... Tas tave ir sumaišo. Pirmos dvi eilutės su mano savijauta, ypač dabartine, kai vos 53 kartą nėjau žudytis, tiesiog nesutapatinamos.
Gyvenimo prasmės ieškojimas? Dauguma ją atranda visai kitu būdu. Dažnai - daug vėliau. Ir net nebūtinai pačiame gyvenime. Ir aš nesupratau vieno dalyko - Tu pabaigoje lyg ir iškeli virš visko patį procesą. Koknkretizuojant - gyvenimą. O pradžioje kalbi apie rezultatą (pirmos dvi eilutės). Ta pradžia - ar tai buvo tos prasmės ieškojimo pradžia su daug klaidų? Ir pritariu minčiai, kad viskas yra tik iliuzija... Beveik tobula, dažniausiai nepastebima, bet vis dėlto - iliuzija.