Laikas... Plačiau apie tai
Įžanga
Ilgas rytas visada liks tokiu pat ilgu, o popietė visada praeis greitai. Kodėl? Ir vėl laiko formulė. Dievas, ją sukūręs, padarė didžiausią klaidą pasaulio kūrime. Juk tą septintąją dieną galėjo paaukoti būtent laiko periodiškumui sukurti. Bet ne, Dievas silpnas, jis pasiilsėjo ir masės žmonių kenčia nuo nuobodybės ilgumo ir įdomybės trumpumo. Ši reiškinį, įtelpanti į laiko formulės rėmus, vadinsiu laiko iškreiptumu.
I skyrius
Laiko iškreiptumas pagal baisiąją ir realią formulės pusę suveikė ryte. Kask duobę, šok į ją, išlipk, kask gilesnę... Ir užsikastum, net tada geriau jaustumeisi nei klausant mokytojų totalių nusišnekėjimų. Šiandien įsitikinau, kad mokytojos irgi yra įvaldžiusios pliurpologijos meną. Taigi, ši meno forma tikrai įdomi. Pagrįsta šių laikų modernizmu. Jei užtėkšta dėmė yra meno šedevras, tai pliurpalai greičiau virstų epiniais kūriniais, pranokstančius net tokius, kaip Vaižganto "Pragiedruliai" arba Borutos "Baltaragio malūnas" (nesupraskit klaidingai, jie nėra epai, nors jūs tai turbūt žinote. Lietuviai nėra sukūrę epų).
II skyrius
Įdomiausia, keisčiausia, nerealiausia... yra tai, apie ką net negalvotumėte. Kartais taip būna. Tuo pagrįsta šlamštruošio teorija.
Šlamštruošio teorija yra toks reiškinys, kada įsisavinama ne reikalinga, o įdomesnė informacija. Dažnai man taip būna. Bet nepatartina ją naudotis (ypač prieš kokį atsiskaitymą), nes tai gali pakenkti. Toks dėsnis manau yra geras, nes žmogų įdomūs dalykai įkvepia mokytis ir neįdomius dalykus. Bet tai kartu yra ir atminties teršalai, nes dažniausiai labiau įsisavinama įdomesnė, bet ne tokia reikalinga informacija.
Manau, šis dėsnis retam pasitaiko, bet gal jums taip būna?
III skyrius
Va ta geroji laiko iškreiptumo pusė atsiskleidė popietėje. Įdomus laisvalaikis nekenkia, bet jis gali kenkti pačiam mokymuisi. Tas "greitas" malonumas atima galimybes sėkmingai vystyti kitą dieną egzistuosiantį "lėtą" laiką. Ne? Deja, tai tikrai tiesa. Vis dėlto, tikiuosi, kad nepritrūksiu jėgų ir laiko ir užbaigsiu tai, kas yra tikrai svarbiau, negu laiko iškreiptumą didinantys (t.y greitinantys) užsiėmimai.
Ir vis manau, kad geriau pasiremti laiko formulės blogąja puse ir ją išnaudoti naudingai, nei veltui išnaudoti "greitąjį" laiką. Reikia neskubėti gyventi ir stengtis labiau švaistyti ilgąjį laiką nei trumpąjį. Bet vėlgi tai neįmanoma. Todėl pasikartosiu vieną iš formulės papildinių: jei reikia, kad neįdomusis laikas eitų ne taip ilgai, tiesiog turi mokėti jį paversti įdomiu
Pabaiga
Laiko iškreiptumu reikia mokėti pasinaudoti įvairiose situacijose, o ne kaltinti pasaulio kūrėją, kad būtent taip jis sukomplektavo laiko formulę. Laiko formulė moko mus džiaugtis kiekvienu smagiu gyvenimo momentu, gyvenamą per įdomųjį laiką ir mokytis iš neįdomaus laiko, nes pagaliau supratau, kad neįdomusis laikas sutvertas mokytis, semtis patirties ir išminties, o įdomusis laikas skirtas atsikvėpti ir džiaugtis savo misiją Žemėje...

Komentarai
Apie ispudinguma nebuvo kalbeta, juk siaip ar taip tai subjektyvus dalykas, kas kam yra ispudinga tai individo reikalas.
O kas sakė, kad tau komentarą taikau? Yra kam jį taikyt. Nesusireikšmink taip
O kažkas sakė, kad nieko doro lietuviai nesukūrė... Tik buvo užvesta kalba DeusInversus komentaru ir aš tik paklausiau jo... Kodėl jūs visi taip tai sureikšminat... Nemokat skaityti ar ką? Keistai, nustebinai tu čia mane. Aš kaip tik labai mėgstu lietuvišką literatūrą
Teigti, kad lietuviai nieko doro nesukūrė, tikrai gali tik tie, kurie mažai skaitė lietuvių kūrinių Arba skaitė tai, ko jiems nebuvo verta skaityti. Čia jų problemos, kad nemoka išsirinkti.
Na, tie seni kūriniai, be abejo, legendiniai, bet yra daugybė naujesnės kartos lietuvių, kūrusių geriau už daugumą pasaulyje liaupsinamų rašytojų. Visų pirma kalbu apie B.Radzevičių, J.Ivanauskaitę, S.T.Kondrotą ir V.Jasukaitytę. Jie tikrai kūrė nuostabius kūrinius, kuriais visa lietuvių tauta gali didžiuotis.
Ir ką gi jie yra sukūrė: "Anykščių šilelį", "Trakų pilį"? Ką gi tokio labai įspūdingo?
Koks džiūgavimas? Kažkoks, kaip kiekvienas žmogus džiaugiasi. Vis dėlto, jei gyvenimas susidėtų tik iš ilgojo nuobodžiojo laiko, tai gyvenimas būtų ištisas darbas ir kuo čia džiaugtis. O jei tik trumpasis laikas dalyvautų, tai koks gyvenimas... neįdomus, šiuo atveju tikriausiai jis vėl virstų į ilgąjį laiką. Išvada: žmogui gyvenime reikia ir dirbti ir ilsėtis. Jei turi abu, yra pagrindas džiaugtis
tamsta sakyti jog lietuviai nera sukure epo nustebtum suzinojes ka lietuviai yra sukure
Na tu čia išvartei, vos ne kaip Einšteinas. Su II skyriumi visiškai sutinku: įdomi nors ir menkavertė informacija įsisavinama greitai ir tvirtai, ko nepasakysi apie sausą bet svabią ir pačiam reikalingą medžiagą. Paskalos, anekdotai vs ekonominiai rodikliai, biržų indeksai. O be pastarųjų koks gali būti džiūgavimas savo misija Žemėje?
Nenuvertinkim tamsaus ilgojo laiko, nes tik jisai mums parodo, kas tie akimirkos spinduliai. (orig. Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai mums parodo, kas tie džiaugsmai (Mamontovas Foje dainoje "Liūdesys" panašiai apie liūdesio nevertumą dainavo)