KūrybaProza
Mokslas nužudė meną
Lietinga, bet šviesu. Vaivorykštė. Eiti ieškoti jos galo dėl aukso puodo ar ne? Geriau būti realistu ir pripažinti, kad vaivorykščių gale tokių dalykų nebūna. Ir apskritai, tai tik regimas spalvų spektras, o ne apčiuopiamas materialus dalykas.
Su tokiu realistiškumu ir mokslinių tiesų pripažinimu aš išvis neištversiu. Pasaulio sistema tokia sudėtinga. Reik netgi žinoti, kokia vakarienė barsukui tinkama arba koks santykis tarp boružės ir kolorado. Kas per beprotystės. Kažkas matai, norėjo pažinti pasaulį. O dabar visa tai kišama į mūsų mažas galveles, kurios arba pamiršta, arba per giliai žinias saugo.
Vaivorykštė vis dėlto graži. Pasistengdamas palikti mokslo teigimus nuošalėje stengiuosi įžvelgti gamtos grožį. Ir, deja, vaivorykštė dingsta, o saulė suardo kietus tamsių debesų sluoksnius.
Esu išprovokuotas išeiti į lauką. Po velnių, gatvėse kažkokie šurmuliai neduoda net užsidarius ramiai pabūti namuose. O tenais kažkokie automobilių kamščiai. Juk prisiminiau, kad šiandien eilinis neįdomus koncertas, traukiantis pramogų ištroškusius, aklai bepasitikinčius gerbėjus, kurie nė kiek nesupranta, kad vėl eina į kvalysčių karnavalą, kuris juokingesnis už cirką. Mano mąstymas visą laiką buvo kitoks apie šiuolaikinę muziką ir koncertus, bet manau, jog mano nuomonė yra gerokai teisingesnė, nei šiuolaikinės muzikos vertintojų, kurie neturi svarių argumentų savo mėgstamos muzikos gerumui įrodyti.
Bet ne tai dabar galvoje. Šurmulys neduos pailsėti po ilgų vargų kaime. Šels žmonės, šels.
Staiga bėganti moteris belėkdama atsitrenkė į mane. Ir nulėkė. Kas mokė juos bendravimo etiketo, nei atsiprašyti nereikia, nei ką. Pavergti savo dievuko.
Dingstu iš šitos košmariškai triukšmingos beskubančių žmonių masės ir grįžtu namo.
Knyga mane išgelbės. Ir puikiausia muzika fone.
Muzika tai menas. Kada jie pagaliau supras. Jiems tik svarbu pagal ją pašokti, pabaliavoti. Ką dabar ir matau pro langą. Ta šlykšti muzika man neduoda pailsėti. Kodėl koncertai ir per didelius atstumus taip smarkiai girdisi.
Prisiminiau, jog reikia šio bei to nupirkti. Išlekiau į parduotuvę.
Stoviu prie kasos, o pardavėja manęs klausia:
- Ar tikrai nieko nepamiršote?
Mano mintys vis dar apie žmonių aklumą ir jų mažas smegenėles, kurių funkcijas pakeitė vienas vienintelis žmogus, kurį vis rodo per televiziją. Girdi apie jį per radiją. Kiekvieną dieną.
- Ak, taip, grąža. – susiprotėjęs grįžau prie kasos jos pasiimti.
Lyti pradėjo. Mano mielas oras vėl pasikeitė. Tikiuosi tie pavergtieji taip sušlaps, kad manysią koncertas bus blogiausias.
Vis pagalvoju apie tą naujosios visuomenės modernėjimą ir vis tiesiogiai proporcingai kylantį jos tingumą, bei, „nuvažiavimą nuo proto“. Dabar visi tik skaito Harius Poterius neatsižvelgdami į tikrąsias meniškosios literatūros vertybes. Visi stipriai nekenčia dailės, kurioje vienas potepis reiškia tiek daug. Nesižavima katedromis ir bažnyčiomis. Klausomos beskonybės, o ne meno principu sukurti kūriniai. Kas ši pasaulį pavertė tokiu baisiu? Aišku, mokslas ir kylančios technologijos, kurios žmogų, menininką ir mokslininką, pavertė buku jų vergu.
Mokslas – po velniais, ir kas galėjo pagalvoti, kad jis toks kaltas.

Komentarai
ka zinau, kazkoks vaikiskas truputi tas Tavo tekstas, bet ir as ne itin blaivas
"ir puikiausia muzika fone" - speju, rock'o muzika? juk savo laiku rock'o muzika taip pat buvo laikoma barbariska, trankia, neskoninga, "velnio" muzika( tas pats ir su jazz'u, blues'u). o juk ir rock'o muzikos buvo prikurta beskonybes, o ne meno, principu. nepaisant to, laikui begant, jazz'o, blues'o, rock'o muzikos klausymas tapo gero muzikinio skonio zenklas. "visi stipriai nekencia dailes". "nesizavima katedromis ir baznyciomis". na juk tikrai nereikia vartoti tokiu kategorisku fraziu. Na, bet is esmes esate teisus, bet pasipiktinimas del to, mano nuomone, yra silpnai pagristas. manote, kad pries, sakykime, 200 metu, kas nors buvo kitaip? didzioji dalis visuomenes vaiksciojo i teatrus, baletus, operas, grozejosi meno kuriniais galerijose? Klaidinga taip romantizuoti praeities mena ir visuomene, mano nuomone. Juk ir renesanso, ir apsvietos laikais visuomeneje buvo tamsos, barbarizmo, zmoniu kuriems sofistikuotas menas, estetika, buvo visiskai nusispjaut. menininkai visada yra mazuma. viskas yra visiskai normalu. juk yra taip pradinukiskai aisku, kad ideali visuomene yra utopija. Taip, muzika yra menas. O argi viena is meno paskirciu nera linksminti? Argi menas negali buti kaip pramoga? Asmeniskai visai nesmerkiu tu, kurie vaiksto i jusu minetus koncertus. Argi versi tuos, kurie nesupranta muzikos kaip kazko daugiau nei pramogos, kurie neturi gilaus ir dvasinio susizavejimo muzika, pradeti klausytis Tool, ar Rush? Kiekvienas turi savo muzikinius poreikius ir juos ispildo kaip nori, ir bausti zmogu uz jo muzikini skoni yra tiesiog juokinga. Manau, zinote ta scenariju kai, pavyzdziui, metalistas yra isp*zdavojamas del jo muzikinio skonio, ir tai vadinama netolerancija. tai kazkiek netolerancijos matau ir jusu tekste. arba as nesupratau vapsce ka tu norejai pasakyt