Nes sunkūs laikai ateina ir išeina (kažkada)

Aš staiga jau vėl visko pradėjau nebesuprasti. Kokie mano tikslai be tų mini-tikslų, kuriuos vykdau kiekvieną dieną. Etapas, kuomet reikia pradėti mąstyti apie didesnius tikslus, man yra toks nemalonus, kad vis atidėlioju. Kad ir kaip visi sakytų: "greičiau pabaigt mokyklą, išsilaikyt teises, įstot kur nors, paragaut studentiško gyvenimo". Ne, man to nereikia. Bet vėl aš tą patį šneku, ką šnekėjau ir seniau.

Norėčiau dviejų pokyčių šiame pasaulyje: 28 valandų paros ir savo pragyvenimo ateities vystymo pagal savo interesus, o ne pagal gaunamus pinigus ir naudą. Pirmam įvykdyti reiktų sulaužyti visą fiziką, o antras turi užuomazgų ir dabar, bet praktiškai mažuma baigia svajotas studijas ir gauna svajotą darbą ir smagiai gyvena savo gyvenimą. Ir dabar didžiausia problema man iškilo: kas yra mano interesai ir kur nukreipta mano motyvacija. Aš išmanau daug sričių ir niekaip negaliu nusėdėti prie vienos. Sakykim, mano planas numeris vienas: pabaigti mokyklą, įstoti į chemiją ir baigti sėkmingai ir kažkuo dirbti chemijos srityje. Na, bet šie metai puikiai įrodo, kad chemija kartais atsibosta ir nenori jos prisiminti. Pavyzdžiui, šiais metais man labai patinka istorijos mokslas. Taip pat, esu labai pasinešęs į šachmatus, tačiau iš manęs nekoks šachmatistas vis dar. Man patinka dalyvauti olimpiadose, bet universitetinis gyvenimas yra dar labiau rutiniškas negu olimpiadinio moksleivio, man rods. Be to, moksleivis vis dar išlaiko pasitenkinimą plačiu mokomu repertuaru, o kai universitete tu įsikoncentruosi į vieną sritį, nebeliks vietos kitoms. Man tai būtų tiesiog asmenybės žalojimas. Labai viliuos, kad tas kryptingas vienos srities mokymasis manęs nepražudys. 

Dar išsikėliau sau vieną problemą: aš visiškai nenoriu ne tik dalykinės, bet ir gyvenamosios aplinkos pokyčių. Turbūt visi turi perlipti šitą bėdą, bet man ji atrodo žiauriai didelė. Taip, didmiesčius aš mėgstu, bet nei vienas didmiestis, kad ir kaip maironiškai beskambėtų, nepralenks savo gimtojo krašto. Dar baisiau man būtų mokymasis užsienyje, todėl stengiuosi šito varianto vengti. Nes kalbinis barjeras man yra dar baisesnis už geografinį ar kultūrinį barjerą. Aš net anglų kalbos pamokoje negaliu ištverti 45 minučių laužant liežuvį, tai ką jau kalbėti apie nuolatinį laužymą.

Dabar stebiu, kaip mano klasiokai ekstazės būsenoje kalba apie teises ir norą jas išsilaikyti. Nesuprantu, ko man trūksta, kad aš visiškai nejaučiu tokio baisaus noro, kad kiekvieną dieną apie tai šnekėti. Aš visą laiką supratau, kad automobilis yra priemonė, padedanti atsidurti iš taško A į tašką B, o klasiokai man pradeda moralizuoti, atseit, mašina taip pat turi ir pramoginę paskirtį (kai kam gal net ir sakralinę reikšmę: kodėl nėra technoteizmo - religijos, kuri būtų susijusi su technikos dalykų, tarp jų ir automobilių, garbinimu?). Nu aš to nė velnio nesuprantu. Tiesiog ne. Aišku, aš žadu išsilaikyti teises, nes automobilis tikrai gan reikalingas dalykas, bet tai nelaikau savo netolimos ateities prioritetu numeris vienas (skirtingai negu masė man pažįstamų žmonių).

Ir blogiausia, kad vis dar nesugebu suvaldyti savo tinginystės poreikio. Visada žadu kokybiškiau pasiruošti, atlikti savo darbus visus planuotus ir panašiai, bet vis įvykdau dvigubai mažiau planų, nei esu užsibrėžęs, ir, pavyzdžiui, olimpiadoms pasiruošiu ne taip stipriai, kaip norėčiau pasiruošti. Kas mano valiai ir organizmui atsitiko, nebesuprantu. XXI amžiaus vaikas per daug priprato prie plačių technologinių galimybių, greičiausiai.

P.S. vis labiau artėja vasara. Vis labiau pradedu jos laukti. Tada vėl pasirodys ir daugiau mano dienoraščių, ir daugiau mano recenzijų, ir vėl atnaujinsiu "Raštų pagal Einarą" leidybą, kuri jau pusmetį užstrigus, nes mokslai surija didelę gyvenimo laiko dalį. O kol kas galiu palikti tik muzikos puokštę:

Komentarai

4Blackberry

Aš tai irgi labai daug mąstau apie ateitį ir galvoju įvairius variantus, kaip čia bus. Manau, mokykla ir apskritai visuomonė labai jau sureikšmina tą visą mokslo-studijų-darbo reikalą, lyg jis ir būtų laimingo gyvenimo pamatas. Aš supratau, kad ne piniguose yra didžiausia laimė. Tad jeigu nori nugyventi laimingai, ieškok profesijos ne pagal atlyginimo faktorių, o pagal tai, kas geriausiai sekasi daryti ir teikia didžiausią džiaugsmą. Nes ir tas, ir tas vienu metu - retai pasitaikantis atvejis. O jei darysi tai kas patinka ir sudėsi į tai visas jėgas bei galimybes, tai ir pinigai ateis savaime. Toks jau tas dėsnis. Tik aišku, gal jis Lietuvoje sunkiau pildosi. Be užsienio pagalbos kažko ypatingai daug pasiekti sunku (bet ne visose srityse, aišku). Ir teisingai, kaip Junis sako, kartais neišeina iš pirmo karto rasti savo kelio. Kartais reikia bandyti viena, bandyti kitą, kartais net po kelis kartus. Tik per ieškojimus galima atrasti savo tą tikrą gyvenimo nišą.

Junis

Galbūt tiesiog nekreipk dėmesio ir nesureikšmink to etapo , kada neva reikia pradėti mąstyti daugiau į priekį , apie tuos didesnius dalykus... :) Bus lengviau... Svajonių darbas ar svajonių studijos - kas tai? Nemanau, kad kas žino :) O juk viskas priklausys nuo požiūrio. Iš tiesų, kaip pati pastebėjau, požiūris yra be galo svarbus. Jei sugebėsi įžvelgti Tau brangius dalykus, pastebėti žavius įvykius (nepriklausomus nuo įvairių situacijų) - tada būsi viskuo patenkintas ir ramus :) Žinoma, ateina metas, kada privalai rinktis. O juk renkiesi visą gyvenimą. Klysti galima, gal net būtina :) Pasirinksi vieną, o paskui gal pabandysi kitą... Atrasi aukso viduriuką. Gal ir neatrasi. Bet bandyti galėsi dar ir dar ir dar . Kaip parodė mano patirtis - siekti visiškai neįmanomo tampa įmanoma . Gal durnokai skamba, bet kaip tai įvyksta - nežinia. Paprasčiausia, mano manymu, nereikia bandyti savęs įsprausti į kažkokį rėmelį, kuris visiškai nebūtinas. Gyvenimas dažnai pats parodo, kuria kryptimi žingsniuoti. Nepavyks dabar, būsi nusivylęs - kitą kartą paieškosi kitų galimybių. O jei Tau viskas puikiai sekasi, netrūksta darbų (kaip supratau, trūksta paroje valandų ! ) tada dar geriau ! Tada Tu tiiikrai laimingas, o to ir tereikia...