Raštai pagal Einarą, Nr. 3

RAŠTAI PAGAL EINARĄ

Nr.3              2014 m. liepos 18 d.                                                                           Kaina: 0 Lt

 

Kreipimasis į mielus portalo lankytojus, kuriems norisi padėti.

Smagu, jog neužtenka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek žmonių pateikia naujus pasiūlymus, ką galima įtraukti į portalo repertuarą, taip pat redaguoja ar pasiūlo trūkstamus dainų tekstus ir atlieka panašias music‘o duomenų bazės tvirtinimo procedūras. Už jų stovi kita grandis narių – administratoriai, kurie turi patvirtinti arba nepriimti pateiktų siūlymų ir nuo kurių praktiškai priklauso visi jau atsiradę arba dar laukiantys eilėje duomenų naujinimai. Tokia pareiga nėra lengva, ypač žinant, kad daugiausiai yra dirbama su informacine sritimi, o kartais siūlymai būna daugiau ar mažiau egzotiški. Todėl kreipiuosi į tuos, kurie teikia pasiūlymus dėl naujų grupių/dainų/albumų įkėlimo ar redaguoja dainų tekstus:

1. Nurodykite patikimą informacijos šaltinį siūlydami grupės/albumą/dainą „Nerandi mėgstamo? Pasiūlyk!“ skiltyje „Komentaras“. Galite pateikti nuorodų, kur būtų galima surasti siūlomos grupės aprašymą (rekomenduotina anglų kalba – informatyviausia ir labiausiai visiems suprantama užsienio kalba) ir diskografiją.

2. Galite taip pat papildomai pateikti nuorodą prie siūlymo kokio nors grupės įrašo, kad administratorius galėtų nesiversti kūliais ir suvoktų, kokią muziką groja siūlomas kolektyvas. Kai kurie nariai yra pakankamai kompetentingi, kad iš kelių įrašų galėtų patys nustatyti muzikos stilius ir juos priskirti grupei (pripažinkime, labai didelėje dalyje muzikos portalų pateikta informacija apie muzikinius stilius būna neteisinga)

3. Jei redaguojate dainos tekstą, administratorių kolektyvas norėtų komentaro skiltyje matyti paaiškinimą, kas yra blogai buvusiame variante ir kas jūsų buvo pataisyta. Taip pat yra pilna pasiūlymų, kur tėra pakeista vos viena gramatikos klaida, todėl malonėtume tokius eruditus nepalikinėti kitų ir ištaisyti visas, o mums surasti tą vieną raidę, kurią pakeitėte, tas pats kas adatos šieno kupetoje ieškot.

Jei norite padėti, darykite tai atsakingai.

Aktuali tema: jei euras mums siaubas, tai kas mes tokie?

Daugelis oficialių ir kitų interneto portaluose darytų apklausų byloja vieną – daugiau kaip pusė mūsų šalies gyventojų nepalaiko euro atėjimo į Lietuvą. O jų argumentacija klasikinė: „kils kainos“, „gausime mažiau“, „kainos bus apvalinamos gyventojų nenaudai“ ir kiti panašūs teiginiai. Nori nenori, kyla klausimas – ko mes išties norime, ar mums dabar gerai?

Jau nemažai metų (berods nuo pat krizės pradžios – kokius šešerius) tauta rėkia balsingus šūkius: „politikai – vagys“, „pinigai plaunami gyventojams nežinant“, „seimūnai žlugdydami tautą siekia sau naudos“... Tačiau ar ne patys elgiames kiek skystokai, jeigu nepripažįstame jokių naujų madų (euro invazijos, diržų veržimosi ir pan.) lyg rezignuodami, jog ir dabar viskuo esame patenkinti. Mąstantis žmogus negali pakęsti tokių išsisukinėjimų ir ne vienam turbūt jau yra pasirodę, kad žmonės nesuvokia, ką kalba. Euras blogas vien dėl to, kad kils kainos? Mieli gyventojai, atsipeikėkit, kainos visada kilo ir toliau kils, o tai, kad valiutos pokyčiai sukels naują bangą – gal ir ne mitas, bet su euru niekuo nesusiję – tai rinkos triukai siekiant pelno, naudojantis palankia situacija ir plaunant pirkėjams smegenis, kad kalta čia viena stipriausių pasaulyje valiutų.

Galima ir abejoti reklaminiais vyriausybės platinamais šūkiais „mieli gyventojai, kainos bus apvalinamos tik jūsų naudai“. Eilinis padlaižiavimas visuomenei ir tiek. Bet ar yra stipresnių kontrargumentų, kodėl kainos turėtų būti apvalinamos mokesčių mokėtojų nenaudai? Manyčiau, ne, todėl neskubėkime kelti ekonominės panikos.

Įžvelkime ir tam tikrus akivaizdžius euro pliusus – nereikės prieš vykstant į Vokietiją, Graikiją ar Portugaliją ar kitas eurozonos šalis apsilankyti banke – jūsų valiuta jau yra naudojama 18 šalių, todėl papildomų pinigų už finansinę operaciją banke nebereikės mokėti. Indėlius padėti eurais apsimokės, jau ir dabar bankai tai žada. Jei įvyktų kitaip, turbūt daugelis kompetentingų ekonomistų pradėtų skambinti varpais, kad bankai kelia sau naudingas ir nešvarias machinacijas.

Blogoji pusė ta, jog pastaruosius kelis metus sušlubavęs euro stabilumas gali gąsdinti. Girdimi nemalonūs atgarsiai iš kitų Baltijos šalių. Bet tokie rėksmingi šūkiai, kad Latvijoje kainos pakilo sunkiai suvokiamais 28 procentais, yra televizijos platinamas smegenų plovimas ir agresijos kėlimas (dėl tokių dalykų tokius transliuotojus reikėtų boikotuoti, užpilti baudomis ir išvis uždrausti – apie tai jau kalbėjau praeitame „Raštų pagal Einarą“ numeryje).

Gali būti sunku apsiprasti su kitokiais skaičiais. Psichologijos mokslas galėtų paaiškinti tai, kad žmogus gali likti sukrėstas dėl to, jog turės mažesnį skaičių pinigų – mat skaitmuo yra pirmasis svarbus įvaizdis, krentantis į akis, o verte įsitikinama tik vėliau. Na, jausmas ne koks turbūt, kai supranti, kad kažkada turėjai piniginėje 1000, o dabar liko nepilni 300. Tikėkimes, kad pirmieji metai (jei euro įvedimas bus patvirtintas) gyventojai sėkmingai adaptuosis prie naujų pokyčių ir kažkokių panikos priepuolių nekils.

Baigęs išsakyti savo proeuropietiškąjį požiūrį mūsų naciją drįstu vadinti nesusiorientuojančią. Šiame amžiuje aiškiai yra likę šaltojo karo padariniai ir matomos tos pačios dvi sferos, kurių sandūroje esame: vakarietiškoji Europa ir konservatyvioji Rusija su savo NVS šutve. Žmonės nesugeba atsirinkti kiekvienos iš šių sferų pliusų ir minusų ir tik moka rėkti, kad „rusas yra priešas ir tuoj užims Lietuvą“, „euras yra priešas, nes sužlugdys mūsų ekonomiką“. Linkiu visuomenei nekurti jau užprogramuotos žlugti abejingosios trečiosios sferos, o stengtis palaikyti progresiją savo krašte ir naudotis abiejų sferų tiekiamais produktais išmintingai. Jei siūlomas euras – priimkime. Jei siūlomos pigesnės dujos – priimkime. Jei siūloma Sąjungos parama – priimkime. Dabar atėjo laikas, kai patys turime rūpintis savo kailiu, tad tarpusavyje nereikia pjautis, o vieningai ir solidariai siekti norimo tikslo.

Filosofijos kampelis: jaunosios kartos nepripažinimas senosios atžvilgiu.

Štai, aš dabar dar būdamas jaunas ir dar gyvenimo nesugadintas, girdžiu tėvų ar senelių priekaištus, kad jūs elgiatės neteisingai mūsų kartos atžvilgiu arba frazę, kuri Lietuvoje turbūt tapo numeris vienas: „mūsų laikais taip nebuvo“. Ar tik 40-mečiams ir dar vyresniems nėra užprogramuota ta pati besisukanti pasąmonėje funkcija, kad jie dar gyveną savo jaunystės laikais ir remdamiesi konservatyvizmo principu siekia išlaikyti visuomenę lyg užmarinuotą „sloike“, t.y. nepermaldomai bėgant laikui išlaikyti tas pačias tradicijas ir neįsileisti jokių nepadoriai ar bent jau nepatikimai atrodančių naujovių. Man tai skamba naivokai, bet kartais atrodo, kad taip realybėje ir yra.

Bet ar seniesiems naudinga atmetimo principu peikti visas naujoves. Kompiuteris jau porą dešimtmečių yra ir mada, ir pramoga, ir darbo priemonė. Turbūt jau nebeįsivaizduojame be šios technologijos kasdienybės. O štai jie sugalvoja išmįslą, kad „nors kartą išeik į lauką, vaike“. Koks turėtų būti pagrindžiamasis argumentas – gryno oro įkvėpti? Galiu ir persisverti per palangę ir įkvėpti šviežio oro gurkšnį ir toliau sėdėti kambaryje. Asmenybės supasyvėjimas – ar tai kritikuotina savybė bendruoju atžvilgiu. Jie tikisi, kad išvarys XXI amžiaus vaiką runkelių rauti, kaip kad patys vaikystėje darė. Auga kupra sėdint prie kompiuterio ir gadinamos akys – bene geriausias teiginys, kuris ir taip duoda stimulo visuomenei rėkti, kad kompiuteris yra blogai. Ir, kad ir kokia lazda bebūtų, ji turi du galus – kiekvienas daiktas turi panašų skaičių pliusų ir minusų, bet jei jis bent kiek neša naudos kažkam, jis tikrai atranda nišą to kažkieno buityje.

Tokia pozicija verčia konstatuoti faktą, jog žmones sendami darosi vis labiau konservatyvūs ir pradeda atsilikti nuo laiko, kuris beje, bėga visą laiką dideliu greičiu. Aišku, šitos taisyklės nepritaikysi kiekvienam sutiktam individui. Kaip ir priklauso, šis dėsnis galioja bendrajai daugumai, taip populistiškai vadinamajai masei. Bet įgytas senjorų užsispyrimas dažnai atrodo nesuprantamas moksleiviui, studentui ir kokie motyvai verčia kartais net objektyviai nepagrindžiamus dalykus kišti jauniesiems į galvą. Aš esu individualizmo principo šalininkas ir jei koks nors jaunas žmogus pasiguostų, kad jo tėvai ir seneliai iš perdėto rūpesčio jau taip lenda į jo gyvenimą ir stengiasi kontroliuoti jį kaip kokią robotą ar mechanizmą pagal savo konservatyvizmo modelį, tai aš jam kitą kartą prieš važiuojant pas juos duočiau vatos, kad įsikištų į ausis.

Puls mane tie popso mėgėjai su fraze „o ką mes būtume darę, jei ne tėvai“. Atkirtis mano toks: „kol esi 15-os, dar kažkiek galima tave kontroliuoti, bet jau savų moralinių principų neįdėsi ir charakterio ar būdo nepakeisi net jei mėnesį laikytum paauglį užrakintą kambaryje, o ką jau kalbėti apie 20-metį, kuris jau visas vyras ir jau turi pilną teisę duoti nesilpnesnį atkirti tėvams už prikaišomas klišes „kaip geriau tau būtų, vaikeli, gyventi“.

Redaktoriaus verdiktas: konservatyvumas į galvą ateina su amžiumi, o jaunosios kartos nepripažinimas yra vienas iš senolių konservatyvumo pasireiškimų.

Keliautojams: Einaras vertina lankytas šalių sostines pagal įvairius kriterijus.

Šiai dienai esu aplankęs septynių šalių sostines ir jos visos Europoje: Vilnius (Lietuva, labai dažnai), Talinas (Estija, 2011 m. ruduo), Berlynas (Vokietija, 2011 m. vasara), Londonas (Jungtinė Karalystė, 2011, 2012 ir 2014 metų vasaros), Paryžius (Prancūzija, 2012 m. vasara), Roma (Italija, 2014 m. vasara), Atėnai (Graikija, 2014 m. pavasaris). Taigi, šovė į galvą idėją jas įvertinti pagal tam tikrus kriterijus. O jie tokie: architektūra, lankytinų objektų išsidėstymas, eismo specifika, modernumas, jaukumas, švara, gyventojų kultūra, anglų kalbos žinios, transporto galimybės ir galimybė gauti vandens. Taigi, iš viso 10. Pradėkime:

Architektūra:

1. Roma – didelis lyderis, mano tėvai apibūdino „miestas-muziejus“ epitetu, o brolis perspėjo, kad bet kur eidamas gali fotografuoti. Išties, architektūra didinga didelėje miesto dalyje ir šiam miestui negalioja „Paryžiaus sindromas“ (šią sąvoką pats sugalvojau apibūdinti miestą, kuris vertinamas tik dėl kelių lankytinų objektų, bet visa esybė nepatraukli).

2. Vilnius – mūsų šalies sostinė turi stiprias pozicijas šioje srityje, nes mūsų senamiestis tikrai didelis ir jame yra į ką žiūrėti, o ir už senamiesčio nesibaigia „Gedimino miesto“ grožis.

3. Atėnai – nors šio miesto „dailiosios architektūros zona“ yra labai nedidelė lyginant su Roma, bet yra nemažai monumentų, kurie gali priversti aiktelėti turistą. Jei atvirai, manęs niekas Atėnuose nesužavėjo, bet turbūt ne mano skonio visa tai.

4. Londonas – turbūt būtų panašūs komentarai kaip ir apie Atėnus, bet aišku, Londono architektūra nesiekia tokių gūdžių laikų kaip antika ir to miesto įvaizdžio specifika modernesnė.

5. Talinas – šiame mieste, kuris turi taip pat nemažą senamiestį, atsiskleidžia viduramžių pirklių miesto specifika, bet nieko itin pagirtino mes jame neišvysime.

6. Berlynas – jei reiktų lyginti visus lankytus Vokietijos miestus, tai sostinė neabejotinai atsidurtų paskutinėje vietoje, nes laikosi vos ant kelių ryškių monumentų.

7. Paryžius – lygiai ta pati situacija – be Luvro ar Triumfo arkos ir dar kelių ryškesnių pastatų nieko daugiau nebelieka.

Lankytinų objektų išsidėstymas:

1. Vilnius – viskas išsidėstę vietoje ir nereikia niekur blūdinėti dėl kažkokio ypatingesnio monumento, o tai labai patogu bet kokiam turistui, nes mažiau pavargsta kojas, o ir per jokius metro nereikia grūstis (dėl to Vilniuje tokio ir nėra, jis tiesiog neneštų pelno miestui).

2. Talinas – visiškai ta pati situacija kaip su Vilniumi, tačiau yra vienas kitas kiek atokesnis daiktas, į kurį, puikiai prisimenu, patys važiavome autobusu.

3. Roma – jei ne ilgas kelias iki religiniu pagrindu įkurtos valstybės (žinot, apie ką kalbu), tai turbūt irgi reikėtų sakyti, jog viskas išsidėstę kas vieną ar kelis šimtus metrų ir tokiu žiedu, ratu, lankstu, galima apeiti praktiškai visus ryškiausius miesto monumentus.

4. Atėnai – mes ten viską apėjome pėsčiomis, bet kojos buvo pavargusios kaip reikalas (na, gal Romoj buvo dar baisiau). Aišku, daug vertingiau aplankyti pakrantės rajonus (nors ten oficialiai turbūt ir Pirėjo miestui priskiriama), bet pernelyg lakstyti nereikia, o jei reikia, dažnai visada arti bus metro stotelė, o tokiam miestui, kaip Atėnai, reikalingas toks daiktas.

5. Berlynas – turbūt be metro būtų sunku apie viską sulakstyti, tačiau pasakyčiau, jog ne taip baisiai išsimėtę monumentai ir daug kas yra tam tikrose regionuose, vienoje krūvoje.

6. Paryžius – metro tegelbėja turistus, kurie tingi vaikščioti kilometrus iki sekančio monumento.

7. Londonas – vienas didžiausių miestų Europoje = vienas didžiausių vargų turistui. Daugiau net nekomentuosiu.

Eismo specifika:

1. Berlynas - kultūringi vairuotojai, tvarkingai važiuoja, ir tikimybė, kad tave einantį per gatvę nutrenks, artima nuliui.

2. Vilnius – kad ir kaip daugelis kritikuoja mūsų eismo kultūrą, rekomenduoju tiems kritikams nuvažiuoti į Pietų Europos šalis ir įsitikinti, kad mūsų eismo kultūra atsilieka labai menkai nuo vokiečių.

3. Talinas – šiam miestui tie patys žodžiai, kaip ir Vilniui.

4. Paryžius – eismas gana tvarkingas, bet atostogaudami neišvengsite kamščių ar kažkokių kitokių eismo kėblumų.

5. Londonas – neduok dieve, atsidursite kamštyje, tai spėsite tris kartus jame numirti, kol iš jo išvažiuosite. Prieš savaitę patys visą dieną su mašina braklinomės per visą Londoną, kol išvažiavom iš tų prakeiktų spūsčių. Tačiau eismo kultūra išvystyta ir gali žmogų praleisti, net jei jam raudonas signalas dega.

6. Roma – pasigavom taksi, kad mus iš oro uosto nuvežtų į viešbutį. Autostrada – leistinas greitis 100 km/h. Metu akį į automobilio spidometrą – rodyklė ties 160. Viskas tuo pasakyta. O jei dar mėginsi perbėgt gatve, didelė tikimybė, kad iš tavęs liks bala.

7. Atėnai – šitas miestas nusipelnė vardo „katastrofa“ šioje srityje. Kad ir mieste būtų daugiau perėjų (ten trūkumas), tai nieko nepadėtų – lekia, skuba, nutrenktų nors ir visą minią, einančią per gatvę. Kol žmogus ėjo per gatvę ir privertė sustabdyti atvažiuojančią mašiną, kad praleistų, vienas žmogus išmintingai pasakė: „tu privertei graiką perlipti per save patį“. Reiškia, graikų nacijoje užprogramuota skuba, greitis ir didelis skaičius eismo incidentų.

Modernumas:

1. Berlynas – sunku rasti ką nors nenaujoviško. Miestas daugeliu aspektu primena tikrą modernų miestą ir ta pati architektūra – labiau moderni negu archajiška.

2. Paryžius – bene tie patys epitetai galioja kaip ir Berlynui, tik yra ir labai abejotinų dalykų, pavyzdžiui, labai nemodernus Paryžiaus gyventojų bruožas nepadėti angliškai kalbančiam turistui.

3. Londonas – štai ir visa didžiųjų Europos miestų trijulė. Turbūt didesnių komentarų nesuteiksiu, nes visi žinom, jog Londonas yra Europos verslo sostinė.

4. Vilnius – miestas, kuriam toli iki Londono ar Berlyno, bet jau daug pasiekęs ir turi erdvių toliau plėsti savo modernumą. Pasakyčiau, jog pas mus trūksta modernistinio meno monumentų. Ir ką jūs norite, tą sakykite, bet man tas skandalingas vamzdis patinka. Daugiau tokio netikėtumo ir avangardo reikia mūsų miestui.

5. Talinas – taip pat, kaip ir Vilniuje, mažokai modernizmo, kartais net gali atrodyti, jog šis miestas visai nekvėpuoja.

6. Roma – tokia šios sostinės pozicija byloja apie tai, kad archajiška architektūra su moderniu miesto įvaizdžiu yra tiesiog nesuderinami dalykai. Miestas, paskendęs senovinių pastatų alsavime, labiau kaip muziejus negu gyvenimo oazė.

7. Atėnai – vėl šis miestas autsaiderio pozicijoje. Tie patys epitetai, kaip ir Romoje, tačiau atmosfera ten dar tragiškesnė. Jei ne visur skubantys žmones, tai pagalvotum, kad šis miestas vieni griuvėsiai ir palikę.

Jaukumas:

1. Vilnius – lietuviui jauku ten, kur Lietuva.

2. Berlynas – turbūt pagalvosite, kad perdedu, bet man patinka tai, kad jis modernus ir kad jame gyvenimas tiesiog virte verda. Turbūt vienas iš nedaugelio miestų, kuris nusipelnęs mano posakio „norėčiau jame gyventi“.

3. Roma – jei ne man nesuprantama paukštkalbė, būtų panaši situacija, kaip ir su Berlynu.

4. Atėnai – juose buvau daugiau nei savaitę, ir ligoninėje turėjau progą pabuvoti ir šiaip kitokiose įstaigose, tai gal per tiek daug patirties šis miestas spėjo užsitarnauti vietą mano prisiminimuose kaip miestas, kuriame visai neblogai būtų ir pagyventi.

5. Londonas – turbūt šioje pozicijoje atsidūręs tik dėl to, kad ten vyrauja man suprantama kalba, bet egzistuoja dėl neaiškių priežasčių kilusios asmeninės antipatijos šiam miestui. Gal dėl dusinančio oro nuo išmetamųjų dujų ir kamščių?..

6. Paryžius – gal ir būtų pakankamai aukštai, jei ne žmonių užsispyrimas ir nenoras bendrauti su užsieniečiais. Miestas gal ir netvarkingas, gal ir kalba paukščių, tačiau neatsisakyčiau galimybės ilgiau paviešėti šiame mieste.

7. Talinas – visiškai nykus miestas ir kažkodėl net nelabai norėčiau grįžti į jį – nesužavėjęs ir nepalikęs jokių ryškių prisiminimų. Ir Baltijos jūra ten ta pati, dar betrūko, kad ir krantai ten akmenuoti...

Švara:

1. Berlynas – nenustebinau? Turbūt ne.

2. Vilnius – pažiūrėkite, kokį mes tvarkingą miestą turime. Gal ir ne pirmas miestas Lietuvoje pagal tai, kokio švarumo yra gatvės, bet Lietuva apskritai gali konkuruoti su bet kurią Europos šalimi pagal tai, kaip rūpinamasi tvarkos ir grožio mieste palaikymu.

3. Talinas – panašūs principai, tik gal kiek daugiau šiukšlių gatvėse.

4. Londonas – dvokas nuo išmetamųjų dujų ir gamyklų manęs nežavi, bet miestas iš pažiūros gan tvarkingas, todėl į žemesnę poziciją nuleisti nedrįstu.

5. Paryžius – šiukšles išsišluokit priemiesčiuose, prancūzai mieli, ne vien Eliziejaus laukuose.

6. Roma – italai irgi retai prasišluoja gatves, man rods. Dar gerai, kad žmones gražiai apsirengę vaikšto, kiek paįvairina bendrą „nešvaraus“ miesto įspūdį.

7. Atėnai. Nekalbėsiu apie tai, kokios šiukšlių krūvos pakampėse ant šaligatvių ir kad vėjai plaiksto išmestus ant gatvių celofanus ir maišus. Turbūt Graikijos ministras pirmininkas atleido visus tvarkos sergėtojus verždamasis diržus. Vienas žmogus pasakė, kad Atėnai prieš 10 metų atrodė gražiau – ir tai tikriausiai tiesa.

Gyventojų kultūra:

1. Londonas – labai mandagūs, draugiški, mėgstantis bendrauti, visada pagelbės bėdoje – idealus tautos mentalitetas.

2. Roma – taip, italai stengiasi ir pabendrauti, ir padėti.

3. Berlynas – vokiečiai ne tokie kaip anglai. Tačiau nors ir turi savų principų, suteiks turistui reikalingą informaciją, jei jis kažko neranda ar nežino.

4. Atėnai – graikas yra skubantis ir nepatikimas žmogus, kartais net šaltas ir nelabai galintis teiktis padėti, bet reikia tikėtis, jog visada rasi bent vieną praeivį gatvėje, kurį užkalbinęs sulauksi mandagaus atsakymo. O šiaip, graikai draugauti nelinkę.

5. Talinas – estai kaip tikri šiauriečiai – santūrūs ir šalti. Turistas gal net ir bijotų prie tokio prieiti ir paklausti.

6. Vilnius – lietuviams išvis nesuprantamas žodis „pagalba“, o ką jau kalbėti apie tai, kad ir šiaip susišnekėjimas su turistais dažnai būna komplikuotas. Jei nori surasti bendraujantį lietuvį, eik į klubą, gal rasi kokį girtą jaunuolį, kuris tau atsakys į visus ant širdies gulinčius klausimus.

7. Paryžius – tokių bjaurybių kaip prancūzai dar nesu sutikęs. Apsimes, kad nemoka angliškai (gal ir iš tikrųjų, patriotizmo ir nacionalizmo principais užklaustas turisto jis staiga pamiršta visas mokėtas užsienio kalbas), bet kad tik nesuteikti pagalbos tam, kas nesusijęs su jų tauta, su „mieląja“ Prancūzija.

Anglų kalbos žinios:

1. Londonas – gal net nesąžininga vertinti šį miestą šitoj kategorijoje.

2. Atėnai – nustebinau? Gali būti. Su ryškiu akcentu kalba, bet visi daugiau ar mažiau supranta.

3. Roma – pasako pusę itališkai, pusę angliškai, bet bent jau visi supranta ir bus galima susišnekėti tokiame lygyje, kad vienas kitą suprastume.

4. Berlynas – prisiminkime, jog buvęs Rytų Berlynas dar tik bando prisitaikyti prie vakarietiškos mados, todėl ten panaši situacija kaip ir rytų Europoje, o miestas po kelių dešimtmečių jau galės lygintis, o gal ir lenkti pietų Europos miestus.

5. Paryžius – moka, bet nekalba, o tai blogai.

6. Talinas – na, kai reikėjo, susikalbėjom, bet tikrai ne visi padoriai moka angliškai.

7. Vilnius – miestas, kuriam dar reikės daug metų lūkuriuoti ir užauginti dar kokias tris kartas, kad anglų kalba būtų nesvetima bet kuriame gyventojų amžiaus kontingente. O dabar su nei vienu vyresniu žmogumi angliškai normaliai nesusišnekėsi, nebent, aišku, jis yra gyvenime plačiau su tuo reikalu susiduręs.

Transporto galimybės:

1. Londonas – važiuok bet kuo – metro, išnuomota mašina, autobusu, traukiniu, taksi – viską rasi, tik reik turėti pinigų tam.

2. Roma – Londonas Nr.2, didesnių komentarų nesuteiksiu.

3. Berlynas

4. Paryžius

5. Atėnai

6. Vilnius – mes neturime metro, todėl negalime būti aukščiau Atėnų.

7. Talinas.

Galimybė gauti vandens:

1. Roma – net ir nelegaliai kokie tai gatvėse gaudo žmones ir siūlo atšaldytus buteliukus vandens – žinant, koks yra pietietiškas klimatas, tai labai gerai.

2. Atėnai – gal niekas nepribėga ir nesiūlo vandens, tačiau kioskų yra bene kiekvienoje gatvėje ir juose visuose yra šaldiklis, kuriame visa lentyna pristatyta vandens buteliukų ar didesnių butelių – labai praktiška ir naudinga ir visiems gerai.

3. Berlynas – irgi daug kur galima nusipirkti vandens, man tai patikti.

4. Londonas – bene lygiuojasi į Berlyną.

5. Paryžius – na, turbūt jau sudėtingesnė situacija, kioskų, kaip Atėnuose, ant kiekvieno kampo nėra, gal ir neužtrokši, kol surasi artimiausią prekyvietę, kur gauti vandens, bet burna gali būti išdžiuvusi.

6. Vilnius – kioskai prie autobusų stotelių būna, bet pasakykite, ar labai daug vietų senamiestyje yra kur normaliai nusipirkti vandens (na, atmeskim visokias kavines, barus ir t.t.). Nedaug, manau. Vilnius šioje srityje turi kur tobulėti.

7. Talinas – jo situacija tokia pati, tik ten išvis tų kioskų ar parduotuvyčių mažai.

Na, ir galiausiai, vertinu subjektyviai – mėgstamiausiųjų top7:

1. Vilnius

2. Berlynas

3. Roma

4. Atėnai

5. Londonas

6. Paryžius

7. Talinas

Pasigrožėjimui: naktinis ir dieninis Koliziejaus vaizdas iš to pačio taško (nuotraukų autorystę priskiriu sau):

Ir "baltasis miestas" - Atėnai (fotografuota nuo Panatėnų stadiono):

P.S. kiti straipsnyje panaudoti vaizdai yra imti iš "Google vaizdai" ;)

Muzikos pasiūlymas skaitytojams.

Pasiūlysiu savo klausomiausią savaitės kūrinį, kuriame atsispindi muzikantų techniškumas, kuriame pilna gražiai skambančių ir puikiai suklausomų momentų. Darbas vertas 10-uko.

P.S. nebe metalas, galite nusiteikti kiek lengvesnei muzikos dozei.

Klausimas skaitytojams.

Kažkodėl aname numeryje niekas nesusidomėjo mano klausimu, todėl aš jūsų paprašyčiau tiesiog papasakoti įspūdžius iš paskutinės jūsų kelionės bei išsakyti poziciją apie gresiančius valiutos pokyčius ateinančiais metais.

Pramogai: klausimynas

Antrojo numerio laiptažodis pirmasis sėkmingai išsprendė saliakelio. Sveikiname jį. Dabar į jokius langelius nereikės įrašinėti, tiesiog patikrinsime, kokie jūs, mielieji skaitytojai, esate išsilavinę:

1. Iki 1999 metų buvo vienas rajonas, vėliau jis suskilo į tris savivaldybes. Kokios tai savivaldybės?

2. 1983 metais už disidentinę veiklą suimti du kunigai – Alfonsas Svarinskas ir ...

3. Mokslininkas, už fotoefekto lygties užrašymą gavęs Nobelio premiją.

4. Stambios iš aminorūgščių sudarytos molekulės, turinčios visą puokštę funkcijų žmogaus organizme.

5. Azoto (I) oksidas daro tam tikrą neįprastą žmogui poveikį. Kokį?

6. Romano „Stepių vilkas“ autorius.

7. Buvusi Kazachstano sostinė.

8. Raskite sąsają tarp šių gyvenviečių: Kėdainiai, Biržai, Dubingiai.

9. Bab el Mandebo sąsiauris yra pietinis Raudonosios jūros taškas, o kokį objektą galima laikyti šiauriniu Raudonosios jūros tašku?

10. Įvardinkite esminį skirtumą, kuris skiria šias automobilių markes: Mitsubishi, Audi, Alfa Romeo, Peugeot.

Sėkmės!

Komentarai

Silentist

Nors atėnuose ir Romoj tai gėda kad nesu pabuvojęs...

Very_crazy_enough

kažkaip užsiciklinęs, jaunasis melomanai, esi ties Vilnius, Berlynas, Roma, Atėnai, Londonas, Paryžius, Talinas. taip kaip aš esu keliavęs į Angliją, Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Latviją, Estiją, Rusiją, Belorusiją. Ir daugiau lyg man jokių šalių, salų, žemynų (o ypač - vandenynų) žemės gaublyj ir nebebūtų