
Raštai pagal Einarą, Nr.8
RAŠTAI PAGAL EINARĄ
Nr.8 2015 m. birželio 16 d. Kaina: 0 €
Mes atsigaunam!!!
Kol kas visos naujienos apie mūsų svetainę geros. Teko surinkti statistiką apie pastarųjų 18 mėnesių dienoraščių skaičių ir dienos dainos siūlymų skaičių ir aptarti lankomumą music.lt. Taip atiduodame ir duoklę mūsų gerbiamam music.lt nariui, nuoširdžiam „Raštų pagal Einarą“ skaitytojui Pazistu_Mykola, kuris mane, šio leidinio sudarinėtoją, mėgsta „pertraukti per dantį“ kaip nieko neveikiantį, tik sudarinėjantį statistikas. Štai vėl galės pasižvalgyti ir išlieti savo šlykščią tulžį ant šių dailių grafikų, kurie įdomūs skaitytojams, nes atspindi mūsų svetainės situaciją.
Pradedant nuo dienos dainos – šį mėnesį jaučiamas milžiniškas suaktyvėjimas, kiekvieną dieną po daugiau nei 10 siūlymų, o kartais net ir 14-16. Jeigu iki pat mėnesio galo bus išlaikyti tokie standartai, bus galima konstatuoti, kad šioje srityje grįžom į ikikrizinio lygio patį piką. Patys pasižiūrėkit: 2014 metų gegužę buvo vidutiniškai siūloma 13,84 dainos per dieną, o per pastarąsias 14 birželio dienų – lygiai 13 dainų per dieną. O praeitą mėnesį vidurkis buvo mažesnis nei 10! Tai turėtų kažką sakyti. Pirma: music.lt staiga tampa kažkuo patrauklus lankytojams. Antra: gal tiesiog senieji nariai turi daugiau laiko, nes vasara (studentams ir moksleiviams tai daro įtaką savaime aišku dėl ko, o ir dirbantieji dažniausiai vasarą atostogauja). Bet kokiu atveju, naujienos optimistinės.

Dienoraščių statistika yra visiškas chaosas. Jei paimtume ikikrizinio ir pokrizinio laikotarpio bendrus vidurkius, gali ir būtų įžiūrimas ikikrizinio laikotarpio pranašumas, bet šokinėjimas vyksta kiekvieną mėnesį – tai labai mažai dienoraščių, tai labai daug dienoraščių. Matyt, priklauso nuo pačių narių, kurie juos rašo. Kol kas pastarųjų 14 dienų situacija atrodo visai neprasta, bet nieko tvirtai optimistiško teigti dar negalima.

Kiti kriterijai nelabai veikia – diskusijos užterštos nuo visokių Kill/Save žaidimų (bet džiugu, kad music.lt nariai atranda aktyvių ir įdomių veiklų bendravimo sferoje) ir komentarų skaičiai yra tokie milžiniški, kad tektų visu etatu eiti dirbti ir dar pasiprašyti iš music.lt atlyginimo. Kūryba, topai ir panašūs dalykai juda taip lėtai, kad histogramoje stulpeliai būtų mikroskopinio dydžio (jei jie išvis būtų). Naujienos tiesiogiai neatspindi lankomumo.
Tai vat, skatinu dalyvauti visose veiklose, kokiose tik įdomu dalyvauti. Rašykit, žaiskit, siūlykit, komentuokit, mėkit (kol valstybinė lietuvių kalbos komisija užsispyrėliškai neįteisins žodžio „laikinti“, ką aš ir palaikau, tol stengsiuos mažiau vartoti tą žodį. Na, kabutėse daug ką galima vartoti.) – nuo to gyvenimas tik įdomesnis.
Beje, jei dar kai kas iš skaitytojų nežino, tai tenka pranešti džiugią naujieną, kad sutvarkyta svarbiausia tamsiųjų amžių problema: dabar savo nuotaikos dainą galite pasirinkti kad ir šių metų Eurovizijos nugalėtojo kūrinį, o dienos dainoje pasiūlyti kokią nors šviežieną, nes visus įkėlimus nuo šiol paieška randa!
Įvairios aktualijos.
Pirmiausia reiktų paminėti R.Tumino pasisakymą Niujorke. Na taip, mums, provakarietiškų pažiūrų žmonėms nesuprantamas toks požiūris į politiką ir pasaulį, bet greičiausiai O.Koršunovas teisus, sakydamas, kad Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatras tiek politizuotas, kad nenuostabu, jog jo vadovas kalba šitaip. Man visai atrodo realus tas faktas, kad režisierių įkalbėjo taip pasisakyti. Būtų sunku tikėti, kad R.Tuminas taip manytų. O gal ir ne, juk visokių išsigimėlių pasaulyje yra. Tiesą sakant, mane labai didžiai nustebino tokių žmonių, kaip Justino Žilinsko pasisakymas šia tema, kad daugiau į jo pasirodymus nebeis ir nemaišys meno su politika. Bet ar jo tariamas nebeėjimas nėra meno maišymas su politika. Nes man atrodo būtent taip, o ne atvirkščiai. Labai jau pigus pasisakymas, skubotas verdiktas ir pan. Aš ir, spėju, praktiškai visi nežino šio pasisakymo aplinkybių, todėl neskubu taršyti režisieriaus su purvais. Aišku, reaguoti reikia, priekaištauti galima, bet taip nurašyti... ehm, kol nepradėjau kalbėti apie Užkalnio ir Ramanausko (nepatikėsite, aš vis dar jį seku!) epitetus, tol dar gerai. Man patiko vienas komentaras šalia Žilinsko posto facebook‘e: „Man įdomu, ar Justiną Žilinską pykina ir skaitant Knutą Hamsuną, kuris buvo nacis ir Hitlerio fanas?“ Aišku, dar pradėkim ir „Ten Walls“ neklausyti už jo homofobiškas pažiūras ir, kaip jau seniau sakiau, „Lostprophets“ neklausyti, nes Watkins‘ą už pedofiliją didžiajai gyvenimo daliai pasodino į kalėjimą. Galima visko šiame gyvenime atsisakyti, nes, tarkime, nenorime meno maišyti su politika/asmenybės charakteriu ir pan.. Arba mano mąstymas iškreiptas, arba tų smerkėjų mąstymas iškreiptas, nes jų požiūris daug labiau panašesnis į meno ir politikos maišymą.
„Ten Walls“ atvejis įdomus. Aš net negalėjau pagalvoti, kad homofobiškos žinutės galėtų iššaukti tokias reakcijas. Matyt dėl to, kad neįvertinau fakto, kad „Ten Walls“ yra visai kitos svorio kategorijos atlikėjas – jis tarptautinėje erdvėje, o ne mūsų šalyje. Galime padėkoti tam žmogui, kuris išvertė ši tekstą. Gerai mūsų svetainės narė Rutonė sakė, kad homoseksualai ir jų judėjimai už tokius dalykus pliusų negaus, nes patys pjaunasi kaip šunys, o bando apsimesti nuskriaustais. Tfu, šlykštu, amoralu, negerbtina. Nekišu snapo į tas teises, kurių jiems trūksta, atkreipiu dėmesį tik į būdus, kaip jie bando įsitvirtinti. Kad tie homoseksualai-aktyvistai bent gerbtų žmogų. Juos smerkiu šimtą kartų labiau nei R.Tuminą, nes čia aplinkybės aiškios, viskas aišku. O „Ten Walls“ post‘e nematau nieko blogo, išskyrus stilistines detales, aštrų toną. Homofobiškos pažiūros nėra tas pats, kas palaikyti teroristus ar tyčia platinančius mirtinas ligas ar žudikus bei vagis. Homofobiškos pažiūros neturi būti traktuojamos kaip nusikaltimo pateisinimas, kaip minėtais atvejais. Aš tai traktuoju kaip laisvą požiūrį. Juk apie politiką ir religiją galima turėti belekokią nuomonę, o mat apie orientaciją jau ne. Taigi, mieli gėjai-aktyvistai, geriau jūs nerėkautumėte ant viso svieto. Nors Gražulis irgi ne šventasis, bet vis labiau pradedu jį suprasti.
Ir kalbant apie šio mėnesio pagrindinę švietimo aktualiją – egzaminus. Visada reikėjo išmesti visus dabar egzaminus ruošiančius „žaidimo žaidėjus“ ir panaikinti tą bandymo suklaidinti ir sužlugdyti sistemą. Na, bet ko dar labiau galima nevirškinti, tai tų abiturientų verkšlenimų, savo rėkavimo spaudoje ir pan. Jei pernai, peržiūrėjęs egzaminus, pasilikau su keliais klaustukais, tai šiemet, atrodo, kad užduotys yra gan tvarkingos ir ne tiek maustančios. Na, gal „Ką gali juokas?“ yra šiek tiek įdomesnis atvejis, bet dar geriau, kad įdomesnis.
Filosofijos kampelis: amžinasis gyvenimas žemiškoje būsenoje.
Aš net neieškočiau būdų ir negalvočiau, kaip padaryti, kad visi žmonės gyventų amžinai. Viena tragiškiausių mokslinių idėjų ever. Tegu jie paskaičiuoja, kaip demografinis augimas natūraliomis ir dabar esančiomis sąlygomis atsilieps žmonijai po 50 metų, tada daro išvadas. Nebent jie dar nori sukurti ir žmogų, kuriam nereikia maisto ir vandens. Be to, sunaikinamas sakralus mirties faktas, sugriūva visos filosofijos ir religijos šia tema – kaip keista, bet mokslinis pasiekimas sugriautų visą civilizacinę kultūrą. Gal patapkime robotais. Tie utopistai... Kviečiu skaitytojus padiskutuoti amžinojo žemiškojo gyvenimo tema.
Aptarimas: jau įvykdžius vieną birželio mėnesio tikslą.
Prisimenate mano 11 tikslų, išsikeltų birželio mėnesiui. Turiu prisipažinti, kad atsilieku nuo grafiko, nes sunkiai eina knygų skaitymas, be to, nerandu įkvėpimo kurti ar rašyti recenzijų. Bet vienas tikslas jau įvykdytas ir net perviršytas – peržiūrėtos 38 serialo serijos (kai norėjau peržiūrėt tik 30). Tiek buvo likę, kad pabaigčiau visą „Breaking Bad“, kurį visai neseniai pradėjau žiūrėt ir kuris nuo pat pradžių man patiko. Tiesa, 5 sezono negaliu įvardinti kaip pačio įdomiausio, bet pažiūrėjus pabaigą ir prisiminus, kaip blogis subrendo nuo pat pradžių, tai kažkaip galva neišneša. Turbūt net 3-iame sezone dar apie tokią pabaigą negalėjau pagalvot. Man, aišku, patiko, kad šiame seriale buvo chemijos. Taip pat man patiko Vaito šeimyninio gyvenimo parodymas. Siužetas įtraukiantis, daug dramatiškų posūkių. Ir aišku klasikinis protagonisto tipažas – gudrus, apsukrus, niekšiškas, ciniškas (nors 1-ajame sezone šios savybės nėra akivaizdžios). Žodžiu, čia ne recenzija, čia tik mano pastebėjimų sąrašas, todėl šioje vietoje giliai nekapstau ir galiu pasakyti banaliausią teiginį ever: žiūrėkit, nes įdomu.
Kiti tikslai: važiavimas dviračiu normoje, šachmatų žaidimų skaičius – pliuse. Skaitymas, recenzijų ir straipsnių rašymas, jau minėjau, minuse. Visa kita irgi daugiau mažiau normoje.
Muzika: keli pastarojo meto mano klausomiausieji.
Labai mėgstu pasidalinti savo klausoma, ypač klausoma pastaruoju metu muzika, kol dar švieži įspūdžiai ir kol dar galiu perdėtai išgirti klausomus kūrinius. Todėl sudarau 10 mano siūlomų dainų sąrašą:
- Yellow Magic Orchestra – Perspective. Skamba, lyg būtų buvęs kažkada hitas, kokiais 80-aisiais. Tačiau perklausų skaičiai youtubėje ir last.fm‘e to tikrai nebyloja. Reiškia, taip nebuvo. Bet šį kūrinį prieš jo atradimą jau esu girdėjęs kažkur anksčiau. Ne tai esmės – lengvas harmoningas skambesys, paperkanti pianino melodija synthpop‘o garsų jūroje – puiki sintezė praplauti galvai ir leistis užvaldomam muzikinio katarsio.
- Dream Theater – Panic Attack. „Octavarium“ man yra sunkiausiai klausomas Dream Theater albumas. Jis toks sudėtingas, kad net aš, progmetalio fanatas, nepribrendau iki tokios dozės. Čia panašiai, kaip man su Genesis – The Lamb Lies Down on Broadway. Tačiau pavieniai kūriniai kartais įtraukia. Pastarąsias porą savaičiu inovacija mano grojaraštyje buvo „Panic Attack“ – efektingas ir labai sunkus kūrinys. Boso mini partija įžangoje iškart ištaško, o vėliau tiesiog mėgaujiesi ta sunkia ir nepakeliama atmosfera.
- Queensrÿche - The Mission. Queensrÿche albumas „Operation: Mindcrime“ tapo vienu mano mėgstamiausiu iš pastaruoju metu klausytų albumų. Daug stiprių heavy metal kūrinių su progresyvo užuomazgom. „The Mission“ turbūt bus mano favoritas, nors labai mėgstu ir „Suite Sister Mary“, ir „Eyes of a Stranger“
- echolyn – mei. Štai jums ir 50 minučių progresyvo dozė. Tokio epiško kūrinio XXI amžiuje kartais tenka paieškoti. Green Carnation – Light of Day, Day of Darkness ir Dream Theater – Six Degrees of Inner Turbulence yra labiau progmetalis, o čia – išgrynintas naujųjų laikų progrokas, kuris turi daugybę panašumų į progresyviosios muzikos klasiką. Še jums:
- Leprous – Down. Gan efektingas naujojo „Leprous“ albumo kūrinys, kuris gerai įsikalė į galvą. Rekomenduoju sunkesnės muzikos fanams:
- Anekdoten – Seljak. Gaila, kad youtubėje nėra studijinės šio kūrinio versijos. Kažkaip labai klasiškas alternatyvus a la progresyvus Anekdotų instrumentalas mane įtraukė. Skamba stipriai, nes Anekdoten aštri gitara ir sunkus bosas sudaro skambų alternatyviojo roko numerį. Jei įdomu, pasiieškokite spotify, ten, man rods, yra.
- Hersi – One Night‘s Anger. Iš „euroviziantų“ serijos. Albanų pasirodymai visada geri (na, šiemet buvo pirmi metai, kada galėčiau šiuo teiginiu suabejoti). Kažkaip paklausius labai mane užkabino praeitų metų albanų kūrinys. Atlikėjos balsas patrauklus ausims, kūrinys palengva kylantis ir su kulminacija ir, kas svarbiausia, stiprus kūrinys (ką sunku pasakyti, kai eina kalba apie Euroviziją).
- Radiohead – Idioteque. Radiohead tokie ekscentrikai, kad net mano galva juos sunkiai išneša. Pagaliau jų repertuare radau užkabinantį kūrinį. O „Creep“ nuoširdžiai nemėgstu.
- Eminem – Phenomenal. Atiduodu duoklę repo muzikai. Nors mano nuomonė apie „Phenomenal“ yra gan prieštaringa, tačiau Eminem‘as yra aukštų standartų žmogus, jei eina kalba apie jo muziką.
- Anathema – Empty. Trumpai, bet galingai. To ir užtenka šiam sąrašui užbaigti. Mėgaukites.
Pramogai: laiptažodis geografams.
Nr.1
Ir štai dar vienas teminis laiptažodis. Buvom nuėję į kosmosų pilną matematiką, dabar grįžtam vėl prie kažko lengviau suprantamo – geografijos. Faktinės geografijos, kur nereikia paaiškinti, kodėl atsirado tektoninės plokštės ar kodėl pirmasis ūkio sektorius Europoje nedominuoja, kur tiesiog užtenka žinoti sostines, kalnus, upes – būtent tiek man geografijos užtenka gyvenime. Pirmasis išsprendęs gauna vieną reitingo tašką iš manęs, nes aš palaikinu jo komentarą. Kiti, kas jau nespėjote atsakyti ir pamatėte atsakymą, bent jau pasistenkite pasitikrinti savo geografijos žinias atsakydami į klausimus.

1. 2010 metais išsiveržęs Islandijos ugnikalnis, dėl kurio strigo oro linijų veikla Europoje.
2. Didelis Norvegijai priklausantis salynas Arkties vandenyne.
3. Graikijai priklausanti sala Viduržemio jūroje.
4. Žalias mineralas.
5. Kirgizijos sostinė.
6. Per Mandžiūriją tekanti upė.
7. Žemynas, kuriame yra pietų ašigalis.
8. Šalis, kurios sostinė – Manila.
9. Didelis miestas Artimuosiuose Rytuose, kuriame II pasaulinio karo metu vyko viena svarbesnių didžiojo trejeto konferencijų.

Komentarai
jo, del sugedusios juostos ir man neramu. pas mane raso dideli procenta popso. geda man ://
Na, aš visada mėgstu pažiūrėti, kurios atlikėjo dainos labiau klausomos, kurios ne. Aišku, tai ne esminis elementas, bet ir music.lt muzikos stilių sugedusi juosta yra neesminis elementas - aš priekabus ir noriu, kad viskas atitiktų mano iškeltus standartus (kad ir kaip šitas teiginys arogantiškai nuskambėjo).
o Rutone cia gera dalyka pasake su tuo Amaroku. tik gaila, kad albumus raso kaip radijos stociu pavadinimus, vien del to neskroblinsiu is radijo. nors jo as beveik neklausau, nebent kartais laisvaja banga isijungiu.
Klasikinėje versijoje viskas kuo puikiausiai: https://www.last.fm/music/Van+der+Graaf+Generator/+charts?rangetype=6month&subtype=tracks
Na, mano pačio profilyje statistika tikrai tvarkinga, bet atlikėjų profiliuose nematau, kur galima įeiti į kitą puslapį, be to, tikrai ne mažėjimo tvarka surikiuotos dainos. Pvz: https://beta.last.fm/music/Van+der+Graaf+Generator/+tracks
Na taip ir yra. Ir music.lt duomenimis iki perklausų išnykimo mano repertuaras buvo 60 procentų rokas ir apie kelioliką procentų alternatyvos ir sunkiosios. Dabar, manau, sunkiosios procentas šiek tiek didesnis būtų. Laukiu, kada music.lt programuotojai pasidarbuos muzikos stilių juosta, ji buvo labai šaunus indikatorius muzikiniam skoniui įvardyti.
oj, net nenoriu beta megint tada... man taip senasis puslapis patinka !! paziurejau ta zmogu, daug roko yra : )
Ir jei įdomu, aš esu šitas žmogus: https://www.last.fm/user/Miuon
Ne apie scrobbler'į kalba eina, o apie puslapį: klasikinė versija: https://www.last.fm/ ; beta versija: https://beta.last.fm/ . Na, muzika šiaip kompe šiek tiek „vietos“ užima, nors šiaip irgi nemažai turiu, bet nepakankamai, nes aš klausau labai daug įvairių atlikėjų ir negaliu tiek talpinti kompiuteryje.
pvz as per spoti retokai klausau. dazniausia klausau dainu is savo kompo, kuriu turiu labai daug, bet ne per daug ( kai kitu giriasi, kad turi tukstancius, kad ir desimt ). per tuba as dainu neklausau. nebent labai retai. o pas mane rodos ne beta skrobleris.
Aš visada scroblindavau per youtube, bet scroblinimas per youtube kažkaip palūžo ir tas faktas man nepatiko. Dėl to pastaruoju metu mano profilis buvo šiek tiek apsamanojęs. Jaučiu, reikės keisti požiūrį ir naudotis beta versija ir pasukti prie spotify.
Beje, ar aš ko nematau, ar beta versijoje neleidžia įėjus į atlikėjo dainų perklausų statistiką padaryti daugiau kaip 50 dainų (nes išmeta tik 50 dainų). Be to, ir dainos išmėtytos belekaip, o ne perklausų skaičiaus mažėjimo tvarka...
o man last.fm patinka del visokiu statistiku ir panasiai. taip pat yra skiltis 'kaimynai' . galima rast zmoniu, kurie turi panasu muzikini skoni i tavo. siaip dar galima atrast geru atlikeju. o del skroblinimo, as skroblinu tiek per winampa, tiek per spotify ir tiek per telefona.
Gerai, gerai, turiu aš tą last.fm, tik kažkodėl nepanorau viešinti, todėl pasirinkau pameluoti. Dėl beta versijos - nemėgstu aš jokių beta versijų, nes jos būna gan perkištos, bet last'o beta versija pakankamai privilegijuota. Kažkodėl įpratęs lankytis klasikinėje versijoje, bet perklausos per spotify mane žada patraukti. Detali statistika irgi geras daiktas, po ja dar nesižvalgiau. Ir last.fm pirmoji paskirtis man visada buvo kaip informacijos šaltinis, o ne perklausų ir statistikų portalas.
o gailekis, toks geras daiktas yra !
Kažkada buvau pradėjęs naudotis, bet dabar nebesinaudoju. Tiek jau to...
turi lasta ? butu gan idomu paziuret. numesk
Džiaugiuos, kad mano užmesta tema filosofiniam pasvarstymui sukėlė diskusijas. Šio numerio komentarų skaičius viršija pirmųjų keturių „Raštų pagal Einarą“ numerių komentarų skaičių kartu sudėjus.
Būtent aš visai neseniai supratau, kad esu totalus agnostikas, o ne ateistas. Ir agnostiku būti labai patogu, tada kažkaip turi patogesnį pasiteisinimą religijos tema, kai kas nors paklausia „kokios tavo religinės pažiūros?“. Dėl sielos svorio tyrimo. Aš visai tikėčiau, bet šitas eksperimentas buvo darytas prieš šimtą metų. Ir visai tikėčiau tik tada, kai būtų atliktas spektroskopinis žmogaus cheminės sudėties tyrimas iki jo mirties (kas praktiškai neįmanoma dabar) ir po mirties. Dar vienas dalykas - prieš šimtą metų netaip jau ir lengva buvo turėti tikslias svarstykles (aišku, nors tai esmės nekeičia). Ir dar vienas dalykas - kodėl tas 21 gramas yra būtinai siela. Ir dar vienas dalykas - ar klinikinė mirtis sutampa su žmogaus dvasine mirtimi, su sielos išėjimu iš kūno. Taigi, šiame tyrime galima ieškoti spragų, o kadangi aš mėgstu kalbėti mokslo tema ir kabintis prie įvairių detalių, tai mane tik paskatino pasidomėti šiuo tyrimu.
Duncan McDougall. Negirdėta pavardė? Žodžiu, jis atliko tuos pirmuosius tyrimus su žmogaus siela. Pavyzdys iš šio daktaro/mokslininko tyrimų: mirštantis žmogus gulėjo ant specialiai to gydytojo sukonstruotos lovos, kuri buvo kažkaip sujungta su svarstyklėmis, kurios labai tiksliai rodė svorį. Taigi tas mirštantis žmogus per valandą netekdavo maždaug 30 gramų svorio, kas buvo skysčių šalinimas iš žmogaus kūno. Po 3 val. 40 min. jis mirė. Kaip tik tą akimirką svarstyklių rodyklė staigiai pakrypo mažėjimo kryptimi. Tada ji sustojo ir daugiau nebejudėjo, o tas sumažėjimas buvo lygus 21 gramui.
... parapijos klebonas sako, kad 21 gr sveria astralas, ūkškai taipsakant - vėlė, o siela besvorė...