
Tamprumas
Šitos egzistencijos semantika ir semiotika man jau pažįstama, bet vis tiek visada turiu retorinių klausimų sau. Atrodytų, būtų lengviau spręsti problemas žinant tuos raktinius atsakymus, tačiau tuo pačiu metu jaučiu, kad bet kuri per daug pasakanti informacija gali susprogdinti mane iš vidaus. Toks mano egzistencijos tamprumas man ir leidžia palaipsniui tobulėti. Ir tik šiandien sugalvojau, kad egzistencijai kaip ir kokiam parafilmui galima taikyti tamprumo sąvoką.
Šiandien aš save matau kaip stačiai stagnuojantį individą, kuris po 12 klasės galvos skausmų pajautė neregėtą laisvę ir tiesiog nežinantis, ką su ja daryti. Mano ketverius metus turėta aplinka, kuri suformavo mano kultūrinius, ideologinius ir visus kitus pamatus bei dekoracijas, staiga subyrėjo. Dabar toks kreivas Pizos bokštas priverstas stovėti be jokių ramsčių. Ir norėtume mes išsitiesinti, tačiau kažkoks disbalansas visada tvyro ore. Kol kas aš vis dar praėjusių metų nostalgijos būsenoje, o greitai pereisiu į savarankiškos kovos už būtį fazę, kur vakuumo nebeliks, o disbalansai tik dar paaštrės. Disbalansas verčia deformuotis asmenybę. O deformacija yra tamprumo padarinys. Todėl egzistencija yra tampri.
Egzistencija, deja, yra negrįžtamai tampri. Nėra jokios simetrijos ašies nei viename atsitiktiniame laiko intervale. Vadinasi, žmogus, pabuvęs kitokioje būsenoje (grįžtu prie seniau puoselėtos sistemų teorijos) ir grįžęs į seniau būtą, nebebus toks pat. Bet ką aš šneku, visi tai žino. Jei parafilmo lapelį ištampysi, jo nebegrąžinsi į standžią pradinę būseną.
Egzistencija, kaip ir parafilmo lapelis, gali susidėvėti, prarasti tamprumo galimybę ir nuo stipresnių disbalansų plyšti (vadinasi, individą ištinka mirtis).
Taigi, tamprumo sąvoka yra tobula. Ir kažkoks noras čia ir dabar baigti savo eksperimentinį filosofavimą atsirado.

Komentarai