
Tetradekameronas
I. Oficialiai esu 14 metų music'e. Oficialiai daugiau negu pusę savo gyvenimo. Būsiu dar 40, jei reikės. Taip lengvai manim neatsikratysite.
II. Šiom dienom apie music'ą besisukančios mintys tokios: argi mes, tie keli likusieji aktyvistai, esam tokia arogantiška, atgrasi publika, kad neatsiranda nei naujų ilgiau užsiliekančių narių bendruomenėje, nei grįžta senieji (su viena kita išimtimi). Kaip ten Pazistu_Mykola mus yra išvadinęs kadaise, iki šiol atsimenu jo man taikytus epitetus, kad esu tik žmogus, sudarinėjantis niekam nereikalingas statistikas, ir užuojautos reiškimą music.lt vadovybei, kad tenka tokių žmonių skundus klausyt. Gal tikrai kartais išsprūsta per daug pasipiktinimo tam tikrais nariais ar bendra portalo situacija, galbūt pažįstantis Mykolą kadaise sakė bent dalinę tiesą. Bet mano intencijos visuomet buvo teigiamos, aš visuomet norėjau, kad music.lt būtų gyvuojanti, aktyviai ir etiškai diskutuoti mėgstančių melomanų bendruomenė. Paryškintasis žodis dažnai tampa iššūkiu, tiek minėtajam Pazistu_Mykola, tiek nemažai daliai kitų narių, o kartais ir man pačiam tikriausiai tenka peržengti etikos ribas. Dažniausiai netyčia. Bet vat sunku suprasti, ar kai kurių narių neetiška saviraiška, ar paprasčiausi music'o funkcionalumo ir aktualumo trūkumai nulemia tą neužsibuvimą šiame portale pastaruosius dešimt metų.
III. Šiuo metu žiūriu į ekraną pro žalius akinius. O kas mane sustabdys?
IV. Atostogos yra bjaurus žvėris, kuomet laikas bėga greičiau pats už save. Joms jau perėjus į antrą pusę, aš vis dar galvoju apie milijonų norimų įvykdyti projektų, kurie toliau nugrims į užmarštį. Kaip mano baba sako, ai, praeis. Prasidės darbai ir vėl suksies inercijos ratuke, kaip tos pelės narvuose. Sukamės ir sukamės tam, kad aplinkinis pasaulis nenustotų sukęsis, bet ar tai yra ta karuselė, kuria mėgaujasi mūsų siela? Ai, praeis.
V. Mėgstu politikuot. Bet jei manęs klausite apie būsimą premjerę Ingą Ruginienę, aš jums nieko nepasakysiu. O kas mane sustabdys nuo nuomonės neturėjimo? Turėt nuomonę apie viską vargina.
VI. Sapnų pasaulyje kažkokios psichuškės. Šiandien viename sapne sutilpo mano progimnazijos klasiokas, mano gimnazijos klasiokas, mano kolegos iš neformalios mokyklos, kurioje kadaise mokiausi ir po to dirbau, dvi profesorės iš Italijos ir Serbijos, su kuriomis partneriaujame mokslo reikalais, ir dar konferencijos sutinkami kolegos studentai iš Italijos. Veiksmas vyko kažkokiame resort'e, buvo tai kažkokia įžanginė vakarienė, o po to sapnavau pasiplaukiojimą ežeriukuose (primenančiuose Trakus) ir kaip aš ten nardau ir plaukioju kaip vėjas (realybėj esu labai meh plaukikas, kuriam plaukimas siejasi tik su būtinybe nepaskęsti vandenyje). Tokia savotiška idilė, kur susitinka visiškai nesusiję žmonės iš labai skirtingų mano gyvenimo sferų ir tiesiog gerai leidžia laiką. Pasąmonė yra vienas didelis mindfuck'as, kaip ji sugeba apjungti visus šiuos dalykus. Telieka svajoti, kad kažkas tokio kada nors ir realybėje įvyktų... aha, jau girdžiu ką man baba sako.
VII. Psycho killer, qu'est-ce que c'est?

Run run run run run away
Sustabdykit mane nuo lėkštų bajerių iš internetų kopijavimo, prašau.
VIII. Aš atradau naują džiaugsmą muzikoje. Kovidiniais metais buvo mano muzikos absorbavimo pikas, aš mėgavausi naujų albumų klausymu, vertindavau triženklius albumų skaičius per metus, publikuodavau topus ir pan. Tą džiaugsmą maždaug 2023-iaisiais, gal net kiek anksčiau pamečiau. Nustojau skelbti topus, mano recenzavimo apimtys gerokai suprastėjo. Beveik nebeklausau naujos muzikos. Bet per šias atostogas aš supratau, kad pasiilgau tiesiog dienų, kai galiu sėdėti savo kambaryje, pasileisti muziką per centrą ir ramiai kaifuoti. Tad šiom dienom tą ir darau – tiesiog randu momentų atsisėst valandą, dvi, gal net tris, ir klausytis muzikos, be jokių kitų minčių ir darbų fone. Nors Ozzis ir gavo galą, bet jo galas man tapo įkvėpimu klausytis daug Black Sabbath muzikos ir aš šita savo pradėta Black Sabbath albumų vertinimų serija taip džiaugiuos, man taip patinka recenzuoti jų albumus. Jo, tokio džiaugsmo muzikoje ir jos patyrime jau senokai nejaučiau. Baba, susimildama, užsičiaupk, tikiu, kad tai nepraeis.
IX. Fone Black Sabbath – Shock Wave. Kas ją sustabdys, smūginės bangos nesustabdomos...
X. Piktai čia pasiunčiau tą babą prieš du sakinius. Realybėj tai ne, niekaip. Seniai buvau pas babą, bet šiandien su mama prigrybavome grybų ir nusprendėme juos atiduot babai, džiovintis ir kad būtų iš ko daryti virtinius su grybais Kūčių vakarienei, kurią pas babą ir valgome. Nuvežiau babai, o ši laiminga sau tuos grybus darinėjo, vis pasikonsultuodama su manim, ar čia tikrai nėra nesukirmijęs grybas, ar žabala baba nemato. O aš šalia su dieduku šaškiavau ir šachmatavau, jam tokia pramoga praskaidrina dieną. Smagūs tie paprastų žmonių paprasti džiaugsmai. Tikiuos, kad nepraeis, baba.
XI. Taip, aš vis dar esu niekam neįdomių statistikų žmogus. Matytumėt, kokius excel'ius aš kolekcionuoju grupių ir albumų vertinimui. Bet ar jūs tikrai mane sustabdysite?
XII. Nekenčiu rutinos, bet tuo pačiu svajoju apie ją. Niekada nenueinu tuo pačiu laiku miegot. Dėl to kartais darbuose būna sunku ir kyla pavydas žmonėms, kurie turi sustyguotą gyvenimą, keliasi tuo pačiu laiku, eina miegot tuo pačiu laiku, turi aiškią darbotvarkę. Ir tuo pačiu nekenčiu šitos minties. Aišku, nuo savo negebėjimo aiškiai apsibrėžti, kada ir kas turi būti daroma, aš gyvenime kenčiu, bet mano dūšiai tokie apibrėžimai skamba absurdiškai ir nepakeliamai. Gal kada ateis gyvenime toks momentas, kai, kaip ta pati baba sako, susitupėsiu ir viskas susidėlios į lentynėles. Noriu ir nenoriu. Gal nenoriu. Nežinau. Praeis? Ne, nežinojimas lengvai nepraeina.
XIII. Ir kokio velnio aš nusprendžiau, jog šitas blog'as būtinai turi būti 14-os dalių, kad derintųsi su mano narystės metinėm. Tiek pliurpologijos. Tik aš pats sustabdysiu save. Čia ir dabar.
XIV. Idiote, dekamerone buvo ne dešimt skyrių, o dešimt pasakotojų. Kodėl plagijuoji tokio legendinio kūrinio pavadinimą ir dar jį neteisingai naudoji? Pažiūrės žmonės kreivai ir praeis. Visada taip būna. Life goes on. But what goes up?

Komentarai
III. Žali geriau, mėgstamesnė spalva negu rožinė. V. Ne visai sutinku dėl to, kad beveik visi blogi. Bet geri yra dažnai pasislėpę antrame plane. Arba nublanksta dėl pagrindinės demokratijos ydos – populiaresnis (daugiau balsų gaunantis) yra svarbesnis, o populiarūs yra dažnai tie, kurie moka tik pašnekėt, o ne padaryt. O švietimo klausimai ir man labiausiai rūpi, tai viena pagrindinių temų, kuriomis diskutuoju Facebook'e, bet į music'ą šių diskusijų neperkeliu (ne ta auditorija, nesijaučiu, lyg čia būtų gera terpė politikuot). VII. Chemija sudėtingas dalykas, odos egzistuoja įvairių tipų ir skirtingai reaguoja į skirtingas substancijas. Aš su šampūnu vargstu, nes koks nors pigus komercinis šampūnas kaip Head & Shoulders ar pan. yra dažniausiai mano galvos odos priešas. Po plovimo su tokiu jaučiuos kaip su šerno kailiu išsitrenkęs galvą. Tenka ieškoti šampūnų, kurie taip nedirgina odos, turiu vieną kitą favoritą, jiems stengiuos ir likti lojalus. X. Aš jaučiuos komplikuotas. Nežinau, gal jei įlįsčiau į kitų žmonių vidų, ir jie pasirodytų komplikuoti. XIV. Justin'ą Timberlake'ą ignoruoju, nors jo muzika yra savita. Reikėtų kažkada aktyviau pasiklausyti.
I. Įdomu, ar music'as išsilaikys dar 40 metų, nes taip sakant, jo ateitis labai miglota, bet pagyvensim pamatysim. II. Aš gan ilgai sau samprotavau, kokia yra visa music.lt svetainės neaktyvumo esmė, ir priėjau šiokias tokias išvadas. Nemanau, kad tai funkcionalumo klausimai, perklausų išnykimas ar likusių besireiškiančių narių atgrasumas. O aktualumas - greičiausiai taip. Music.lt jį tiesiog prarado. Ir nesugebėjo atstatyti. Aktualumo trūkumas + žmonių laiko trūkumas. Kaip jau Rutonė minėjo anksčiau, daug kas yra sukūrę šeimas, ir t.t., todėl jiems čia lankytis yra paskutinis prioritetas. O nauji nariai nepasilieka, nes jie nei turi sentimento svetainei, nei randa ką čia veikti. Ir vis dėlto, aš vėl ir vėl iš naujo naiviai dar tikiu, kad sukoncentravus dėmesį, sutelkus jį į potencialias stipriausias svetainės puses, būtų galima sukurti vis dar neblogą platformą, kuri galėtų išlikti. Bet kol kas, švelniai tariant, tai nenusimato. Gerai, kad kažkokiu stebuklingu būdu ir edzkaa dabar po truputi darbuojasi, vargsta su programavimu - tai suteikia vilties, įkvepia, ir verčia galvoti, kad galbūt to ir užtenka, kad mes pasidarysime kažką bent kiek geriau sau, tiems, kurie dar lankosi, ir kuriems rūpi. Tik visad kirba ta mintis, kad viskas tik laikinai, ir pašokinėjus, vėl viskas numirs. III. Žali akiniai... Ar geriau nei rožiniai? IV. Man laikas bėga greitai atostogos ar neatstogos. Nes ir tuo, ir tuo atveju, veiklų yra tiek, kad visko neįmanoma spėti padaryti. Kaip visada. V. Aš tai turiu tik vieną politinę nuomonę - beveik visi politikoje (labiausiai turiu omenyje lietuviškoje) yra blogi. Bet man rūpi klausimai, susiję su švietimu. Ir dabar yra nemažai ką apie tai aptarti. VI. Pasąmonės veikimas sapnuose yra tiesiog visų mūsų tiesioginių, o taip pat netiesioginių (projekcinių) patirčių kratinys. Tad man jie visai nenuostabūs, net kai pačias didžiausias nesąmones susapnuoju. Tik kartais pagalvoju, kokio velnio reikia tuos sapnus sapnuoti? Ar man jie ką nors gero duoda?…