Tik įsijunk, ir vaizdo plokštė sprogs arba π√10 balų

Vis labiau jaučiu nostalgiją, kada galėdavau puikiai rašyti dienoraščius čia kiekvieną dieną. Nes būdavo minčių pilna galva. Visi mane peikdavo, kad aš niekniekius rašinėju, tačiau jei parašyčiau kažką iš to, apie ką pastaruoju metu mąstau, tai atsivertų iš to dienoraščio juodoji skylė ir įtrauktų visų skaitytojų kompiuterius. Na, vaizdo plokštės bent jau susprogtų ir teliktų tik juodas ekranas. Jaučiu, kad mano žodžiuose tebėra tos man būdingos dinamikos ir ekspresijos, gal reikėtų pradėti rašyti apsakymus vaikams. Nors ne, pasižadėjau sau, kad jei ir kada nors pradėsiu rašyti, tai nebus veiksmo literatūra ar vaikų/paauglių literatūra. Taip, ekspresijos yra, bet minties nebe. Tik ir galiu gadinti kitas vaizdo plokštes savo žodžių tuštybe. Visus mano pastarųjų keliolikos mėnesių dienoraščius kartu sudėjus gautume visą tuštybės mugę, kaip pasakytų mano vienas mėgstamiausių realistų-romanistų Viljamas Meikpisas (atseit, taikdarys) Tekerėjus. 

Jau pastarąsias dienas jaučiame vėsą, ore tvyro žiemos reminiscencijos, o ypač tai jaučia medžiai - su trenksmu lapuose vyksta cheminės transformacijos ir funkcijų praradimas. Jei žmogus nušąla galūnes, jis irgi užmiega žiemos miegu ir pavasarį jos vėl atauga? Ne. Tas ir blogiausia šiame pasaulyje. Kailinių ir paltų rinkos džiūgauja. Kur tik bežiūri, tai socialiniai lygmenys išnaudoja natūralias gėrybes.

Šiandien aš jaučiuosi atgavęs gyvenimo pozityvą ir bandau reabilituotis, įsivažiuoti į savo darbus, kuriuos reikėtų arba nebūtinai reikėtų, bet derėtų padaryti. Gyvenimas nėra gailestingas, nieko nepadarysi. Vonegutas vis labiau mane įkvepia. Nes jis rašo apie visokias psichozes iš filosofo-sarkasto pažiūros taško ir gaunasi kažkoks gogel-mogel, bet skaniai skambantis kūrinys. Jaučiu, kad pastaruoju metu, prisiskaitęs Kafkos ir Voneguto, nebegalėsiu vertinti kūrinių dešimtbalėje sistemoje, nes nebegaliu jų techniškai įterpti, nebent kažkas norėtų pamatyti užrašą π√10 ≈ 9,93. Nu ir paneikite, kad aš tiksliukas. Man tai tik π-dienio betrūksta. Jis būtų vos vos pasibaigus trečiadieniui, bet net nepriartėjus ketvirtadieniui. Pragręžiu laiko dimensijoje skylę ir į ją įterpsiu π-dienį - ši iniciatyva leis man padaryti daugiau darbų nei įprastai.

Praktiškai, einu gyventi toliau, nenoriu leisti šitai juodajai skylei ar bent jau vaizdo plokščių grenadieriui (turiu omeny šį tuštybės persmelktas dienoraštį, tuštybės mugės eksponatą) išsiurbti mano mintis, kad jos negalėtų ištrūkti. Kas ten kažkada kalbėjo apie mintis, negalinčias ištrūkti?

Komentarai