
Vyksmai mano prote, gilūs pasaulio nagrinėjimai.
Esu tokioje saviraiškos kritinėje būsenoje, jog niekada negalvojau tokioje atsidurti. Mane veikia kažkoks slėgis (karščio poveikis?), kad negaliu savo susikaupusių emocijų išreikšti tiesiog į Word'o dokumentą ar baltą popieriaus lapą, nes... jų per daug (?). Atrodytų, jog jos visos veda prie kažkokios akivaizdžios, bet man sunkiai suvokiamos aksiomos ir nesinori rašyti beprasmiškų žodžių, kurie veda į vieną tašką, singuliarumą, pasaulio pradžią. Ir ta alternatyvi Didžiojo Sprogimo teorija, kurią išdėstyčiau ant lapo, atrodo dar viena banali istorija apie individualų paauglį, netelpantį savo galvoje ir ieškantį atsakymų į retorinius klausimus. Bet ne, atsakymų į neatsakomus klausimus aš ieškojau prieš porą metų, kai rašiau analizuojamuosius dienoraščius apie žmogaus egzistavimą ir jo suvokimą. Dabar aš persikeliu į du kitus lygmenius. Apie jos plačiau:
I lygmuo - aukštesnysis žmogaus egzistencijos suvokimo lygmuo. Aš šioje srityje sugalvojau kontroversišką teoriją, kuri puikiai paaiškina deja vu jausmą. Tokia idėja užgimė gal prieš metus, gal prieš pusmetį, kažkur tame periode. Aš teigiu, jog žmogus egzistuoja kelis kartus vienu metu. Ne, nesakau, kad mes dar turime kokias keturias fizines savo organizmo kopijas, bet mes turime keletą dvasinių gyvenimų, kuriuos išgyvename vienoje plotmėje. Bet greičiausiai skirtingu laiku. Yra bent trys vieno individo egzistencijos (savo dvasinio suvokimo stadijos): jaunesnysis aš, klasikinis dabarties aš, yra senasis aš. Prieštarauju Froido teorijoms, bet gal ir jis kritiškai įvertintų tokia mano teoriją. Dabar aš besivartydamas lovoje (karštis neduoda miegoti ligi paryčių) apmąstau kartais tokius scenarijus ir esu tame analizuojamame lygmenyje - ar šita mano iškelta teorija turi pagrindo būti alternatyvia žmogaus egzistencijos suvokimo interpretacija, ar ji yra pasmerkta kaip dar vienas paaugliškas klaustukas išgaruoti sulig laiku.
II lygmuo - socialinė visuomeninė žmogaus stovėsena. Šita apmąstymų klasė mane su laiku vis labiau intriguoja. Gal tai, kad aš vis labiau gilinuosi į praktinio gyvenimo, žmogaus socialines problemas, reiškia mano brandos, įėjimo į savarankišką gyvenimą pradžią. Dar ekonominės ir socialinės nepriklausomybės neįgijau, nes banke finansinių operacijų be pilnamečio asmens, vienas, negaliu atlikti, bet pradedu mąstyti apie žmogų slegiančias problemas. Ir čia atrandu vieną keistą paralelę - žmogus iš prigimties yra prispaustas ir pats sau kuriasi atitinkamas problemas. Dažnai, man, paaugliui, norisi atkirsti tėvui už jo cinišką nuomonę apie "vagiliaujančią valdžią", "eurui sakau ne" ir "Tik Lietuvoje tokios nesąmonės dedasi", bet arba susilaikau dėl to, kad būsiu apšauktas, ignoruotas, o toliau jis dėstys savo teorijas (vienu ginču prinokusio ir jau amžiuje žmogaus neatversi į kitą poziciją), arba dėl to, kad tiesiog neturiu noro veltis į beribes diskusijas ir stoviniuoju už principą "visokių yra, visokių reikia". Mane labiausiai dominančios sferos yra: žmonių požiūris į modernųjį meną, žmonių pozicija dėl "kvailų" politinių sprendimų, žmonių pasisakymai dėl dabartinės švietimo sistemos (juk aš esu reikšmingas šios sistemos elementas - 11 klasės moksleivis), žmonių tolerancija dėl seksualinės, etninės ir religinės skirtybės, žmonių požiūris į mokslą. Penkios skirtingos temos, vertos mano analizės ir aš apie tokius dalykus mąstau kiekviename žingsnyje ir prieinu prie labiausiai apmaudžios išvados, kuri ėda mane patį, nors su manimi visiškai nesusijusi - visi žmonės galiausiai tampa elementiniais vienetais, čiulbančiais savo milijonus kartų girdėtą gaidelę ir net nesivargina iškopti šiek tiek aukščiau. Ne dėl to, kad tokia yra žmogaus prigimtis (pagaliau, sulaukėte iš Einaro prieštaravimo dėl prigimtinių dalykų), bet dėl to, kad vyksta grandininė reakcija - tu neskatini žmonių, aš irgi neskatinsiu taip elgtis. Ir visi išsisluoksniuoja į pilkąją masę - štai kaip vyksta stereotipinės visuomenės užgimimas, prasidėjęs sulig žmonių bendruomeniniu gyvenimu (civilizacija jau buvo pakankamai per vėlai, dar prieš jų susiformavimą, kai žmonės gyveno gentimis, vyko socialinis išsisluoksniavimas ir buvo aiškiai užčiuopiami hierarchiniai lygmenys - atsiprašau, per daug vartoju žodį "lygmuo" šiame rašte). Dabar turbūt suprantate, kodėl gerbiu A.Užkalnį, A.Tapiną ar netgi savotiškai tą tamsų žmogų, kuris kiekvieną su juo nesutinkantį žmogų išvadina mylimiausiu savo žodžiu - "padugne", taip, kalbu apie A.Račą. Ir kiti aktyviai besireiškiantys kontroversiški žmonės mane žavi, nes būtent jie yra ne vien tautos, bet ir visos tos stereotipinės visuomenės gaivintojai. Gaila, originalių žmonių skaičius pasaulyje limituotas ir esame pasmerkti tenkinti ta procento dalimi žmonių, kurie įgyja autoritetinę reikšmę likusiems daugiau nei devyniasdešimt devyniems procentams "pilkųjų".
Apie šiuos abu lygmenis galėčiau dar labiau plėstis, bet aš padėjau tik pagrindus, nes puikiai žinome minties galią ir greitį. Tūkstančiai jų galvoje prasisuka per dieną ar netgi valandą, bet tik mintys duoda stimulo tęsti gyvenimą iki pat tos lemtingos minutės, kada aukštesnioji jėga tave išsiunčia į kitą sluoksnį, kitą gyvenimą (reinkarnacija - dar vienas mano įsitikinimas, kurio neištrins net aršūs įtikinėtojai). O ką aš daryčiau, jei man neduotų popieriaus ir tušinuko arba kompiuterio - kaip tada liečiau savo mintis? Turbūt remčiausi muzikinio instrumento, teptuko, drobės ar kitokio prietaiso galia, bet man artimiausia saviraiškos forma yra būtent literatūrinė ir stebiuosi, kad šiandien priėjau prie savo pasąmonės ir išliejau tokį nemažą srautą žodžių būtent šiame dienoraštyje, nes šiaip, net kelis kartus buvau įsijungęs Word'ą ir ketinau suorganizuoti kažkokį siužetą, kažkokį scenarijų, bet viskas vykdavo taip: parašau pusę puslapio, sustoju, nebežinau, kaip tęsti, kad nesikartočiau, užsiknisęs viską ištrinu ir išjungiu dokumentą. Genialių sumanymų ten tikrai nebuvo ir mano eksperimentai yra visiškai beverčiai.
Grįžtant prie nė kiek nerutiniškos (kokia gali pasirodyti kiekvienam mane pažįstančiam žmogui) kasdienybės, aš puikiai leidžiu laiką su kitais "proto stimuliatoriais". Jei užeisite pas mane į svečius (vienintelis dalykas, ko vasarą nekenčiu, kad dažniausiai retai matau žmonių, su kuriais kartais norisi intelektualiai arba buitiškai pabendrauti, ir niekas pas mane neužeina), dažnai mane rasite eksperimentuojantį su klavišiniu instrumentu, skaitantį kokią nors sunkią filosofinę knygą arba realistinį romaną (kaip tik mano eilėje Dostojevskis, Kantas, Rablė), klausantis kokio nors sunkesnio stiliaus albumo (šiandien buvau prisėdęs prie Cynic - Focus) arba, dar įdomiau, žaidžiantį kortų žaidimus su savimi (dažnai savo fantazijų vaisius išlieju žaidimu prieš save - tik su šachmatais tas neveikia, nes vienodos taktikos niekur neveda). Bet visiškas mano kasdienybės topas yra tai, kad aš pavargau nuo pernelyg nemoksliškos atostogų veiklos ir grįžtu prie mokslinės literatūros nagrinėjimo - dabar kaip tik konspektuoju matematinės algebros teorijos dėsnius ir analizuoju aritmetikos prigimtį, taip pat eilėje laukia organinės ir fizikinės chemijos (gal dar neminėjau, kad fizikinė chemija yra mėgstamiausia mano mokslinė kryptis) veikalai. Taip, turbūt suprantate, kad aš šiek tiek uždaras ir truputį protą pakelėje pametęs žmogus, bet ką darysi, mano smegenys tokius poelgius priima kaip labai gerus ginklus kovoti su rutina ir pabodusiu gyvenimo bėgsmu. Tiesa, aš nežinau, ką vasarą veikia mano klasės draugai (žinoma, daugiau susitinka su kitais negu aš) kai yra vieni, būna namuose (turbūt socialiniai tinklai, valgių gaminimas ar sportavimas ir panašios populistinės veiklos), bet aš esu užkietėjęs intelektualas ir man tas patinka. Tikiuosi neprarasti šios savo savybės ir tada, kai pasieksiu savo psichologinę brandą ir kai sulauksiu savo studentavimo laikų, nors apmaudu, kad laikas greit bėga. Kai kiti sako, kad nori kuo greičiau baigti mokyklą ir stoti į univerą ir paragauti studentiško gyvenimo, aš to nenoriu - atsakomybė už savę kaip pilnametystės sulaukusį individą gal manęs negąsdina, bet tas jausmas, kad tu jau pergyvenai vieną svarbų savo gyvenimo etapą ir, kai norėsi, mokyklos laikų tu jau nebegalėsi susigrąžinti - štai šitas, nostalgijos senisiems laikams persmelktas rūpestis kankina mane.
Aš į lauką išeinu retai, nes man kartais trūksta energijos. Šiomis dienomis dėl to, kad karšta, o kitomis dienomis tiesiog dėl to, kad nelabai atrandu, ką veikti (jau mintyse skamba rugsėjo pirmųjų dienų klasiokų klausimas su nuostabos gaidele - kodėl tu neįdegęs???). Dviratis galbūt ištikimas mano draugas, kamuolys taip pat, bet šiaip, aš esu tikras XXI amžiaus vaikas - namisėdų amžiaus individas, kuris iš savo intravertiško pavidalo net nemano vaduotis ir paklūstantis tam, kad vienas ir namuose tu gali atrasti pačius netikėčiausius dalykus ir tam net nereikia išvysti Eifelio bokšto ar Kuršių nerijos kopų. Todėl keliavimas man nekelia kažkokių ypatingų emocinių būsenų, pakylėjimo ar kažkokio dar pompastiškesnio psichologinio išsišokimo. Nors keliavimą gal galėčiau įrašyti kaip hobį į savo sąrašą vien dėl to, kad reikšmingai ir greitai suryjamas laikas, kuris būtų paskirtas eilinei veiklai namuose, bet šiaip tai yra dar viena eilinė veikla, tik tiek, kad dar ir pažintinė.
Manau, mano mintyse tuoj prasidės visiškai štilis ir smegeninę reikės perkrauti (iki rytojaus aš jau nieko genialaus nesugalvosiu, nes visą proto košę jau išliejau šiame rašte), todėl norėčiau baigti paprastai: žmogus pats puikiai supranta, kaip jam gyventi, ko jam siekti ir apie ką galvoti (panašūs į tris esminius Kanto klausimus mano šitie), tad jis ir turi siekti to. Tobulybė artėja prie mūsų pati savaime, kai atrandi būdus, kaip išgvildenti minėtuosius klausimus. Tad linkiu jums susipratimo ir valios - dviejų labai svarbių vieninių bruožų (aš skirstau charakterio bruožus į vieninius - susijusius tik su pačiu individu, ir dauginius [komunikacinius?] - susijusius su aplinkiniais žmonėmis). Ta proga - geras ir iškraunantis gabalas. Palieku paklausyti jį žemiau ir tariu iki, miela virtualioji ir geroji publika.

Komentarai