šeštadienio dienoraštis.
Vakar [penktadienį] išėjau iš namų ir pajutau pavasarį.
Gal dar norėčiau žiemos, bet tas kvapas, švelnus purvo ir žemės kvapas, tas nei apniukęs, nei saulėtas oras, noras su panieka pažvelgti į kišenėn sugrūstas pirštines.
Jausmas, kad esi tokia graži ir laiminga, tokia įsimylėjusi (ir net nereikia kažkokio žmogaus, nes geriau gal net nebus).
Nenorėjau - ir dabar nenoriu - būt niekur kitur, net nejaučiau pykčio žmonėms, kurie prišiukšlino mūsų labai jau urbanistinėje pievoje, nes staiga, net protu nesuvokiant viskas atrodo taip vientisa, taip nedaloma ir būtent taip, kaip turėtų būti.
Ir man net nesvarbu, ar gausiu tą laišką, kurio taip beprotiškai laukiu, kurio gal niekas neparašys. Bet viltis visgi yra pats nuostabiausias dalykas.
Aha, man lengvai pasimaišė :>

Komentarai