|
Per pertrauką stoviniuojam prie lango, plepam apie šį bei tą... Ir mano žvilgsnis užkliūva už mažos dėmelės, prisiplojusios prie palangės. "Į ką tu ten taip spoksai?". Prikišu veidą arčiau ir prieš akis sujuda mažučiai rusvi sparneliai. "Fee, kas ten dabar?"- pasišlykštėjusi pasižiūri. "Koks dar fee? Juk tai nuostabu!". Mažyčiai silpni jo kojų nareliai sukruta ir jis truputėlį pasitraukia. Į mano akių horizontą patenka metalinis rūbinės numerėlis. Jis grėsmingai greitai artinasi prie mažo bejėgio kūnelio,,, "Ką čia darai???". "Užmušiu jį". Ir numerėlis grėsmingai prisiartina. Suduodu per ranką. "Ką jis tau padarė?" "Jis šlyyykšššštuuus". "Jo kūnelyje gyvena tokia pati gyvybė kaip ir tavyje". Į mane įsminga ledinis žvilgsnis. Nespėju sureaguoti ir numerėlis žaibo greičiu sminga į kūnelį. Tiesiog akyse apsiblausia. Tarsi pati ten būčiau ir matyčiau virš manęs palinkusius didžiulius rausvus veidus, kurių kontūrai pamažu nyksta. Tarsi pati iš paskutinių jėgų krutinčiau kojas, bandydama sprukti tolyn, nežinodama, kad vis tiek nepasislėpsiu. "Ką tu darai???" "Uch, turėčiau dulkių siurblį dabar, jo čia nė kvapo nebūtų likę". "Nesuprantu jūsų". "Jei tokia jau drąsi, išmesk jį pro langą"."Kodėl turėčiau?". Į mane susminga sarkastiški žvilgsniai.
|
Komentarai
EXACTLY!
Man ir gaila nat vabaliukų gyvybės.. Visi juos lengva ranka pritreškia, priploja, sumyndžioja.. O juk jie niekuom nenusikaltę sau gyvena, keliauja savo reikalais ir turi į gyvenimą tokią pačią teisę kaip ir mes..