pavasari paliksim cia. emigruosim i siaures asigali.
As nezinau kas atsitiko man ar kas atsitiko kitiems, bet kol kas atrodo, kad pavasaris atnesa daugiau skausmo nei laimes. Ziema buvo geriau; gal del to, kad nelabai buvo laiko ir noro gilintis i save, zmones dar nebuvo atvere savo minciu ir nedriso elgtis taip, kaip elgiasi dabar?
Kazkokia krize, rimtai. Tarsi vel buciau grizusi i pradine mokykla su visomis jos intrigomis ir laikinomis tragedijomis. Zmones kitokie, nei as juos buvau ipratus matyt. Gal vel reik kaltint savo beribe fantazija, kuria dangsciausi ir bandziau matyt kazka kitokio, nei yra is tikruju. Svajokle as, ir nors tu ka, pradedu manyt, kad blogai yra gyvent matant viska taip, kaip is tiesu yra. Pradeda list realybes trukumai.
As matyt ir draugyste isivaizduoju kitaip. Pernelyg savanaudiskai gal, gal per daug is zmoniu tikiuos ir reikalauju. Bet kai matai, kad zmones staiga taves nebepastebi, nereaguoja i tavo zodzius ir bendrauja kaip su nepazistamu- ka ten nepazistamu, vos ne kaip su saligtavio plytele- pradedi zmogus galvot, kad kam tas tavo kvailas optimizmas. Jei jau gyvent optimistiskai, tai visiems kartu, nes vienas nelabai ka ir nuveiksi.
Su tuo optimizmu yra keistas dalykas. As nesugebu matyt dalyku tik neigiamos puses. Negaliu ziuret, kaip zmones abejingai uzsiima jiems paskirtu darbu, kaip jie nori ji kuo greiciau uzbaigt, tarsi ir gyevnt skuba nenoredami pamatyt graziu jo aspektu. As taip nemoku, po galais. As taip nenoriu gyvent. As noriu sypsotis- as moku sypsotis!- bet pavargau gyvent matydama akmeninio salcio aplinkiniu poziuri, kuriem i viska nusispjaut.
Ar blogai sureiksmint gyvenima, jei tai suteikia tau dziaugsmo?

Komentarai