vėlyvas dienoraštis, kurio vis tiek nieks neskaitys

net nežinau, tiesiog kažko labai užsinorėjau parašyt.
man užplaukia. nežinau pati, iš tikrųjų, ko noriu.
jaučiuos kažkokia pasimetus. man kažko trūksta, o kažko gal turiu per daug, ir tos pusiausvyros nesugebu surast.
man reik atitrūkt, reik kažkur pabėgt, kuriam laikui palikt savo kasdienybę čia ir tada grįžt, pažiūrėt į viską iš šono, surast dar vieną pretekstą nusišiept [linksmai ar ironiškai... mum sako, šypsokitės, bet nereikalauja konkretaus preteksto].

O šiaip, žinot, ko noriu? Be proto noriu gaut laišką. Laiškų gaunu aš, bet daugiau ar mažiau tikėtų. Noriu balto daikto realioj pašto dėžutėj, noriu suvirpėt, atplėšt voką ir pamatyt kažką tokio naujo ir tokio, kad bent kuriam laikui priverstų viską apsiverst aukštyn kojom.
Gerąja prasme.

Man patinka rašyt tada, kai lyg ir mažai šansų, kad kažkas pamatys.

Toks įdomus ir paslaptingas pojūtis.

Ačiū tiems, kas jau rašot

Komentarai

Sand

Tokios mažos smulkmenos prablaško, tas "baltas nelauktas daiktas". Dabar ir aš noriu 😄D Tas jausmas pažįstamas, atėjo vasara, ir kaip ir kiekvieną vasarą, nežinai kur dėtis iš tos laimės, tačiau taip greitai viskas įgrysta...

Ji_Kvepuoja

o pavadinimas toks, kuris vienaip ar kitaip priverčia paspausk mygtuką ant dienoraščio pavadinimo, atsiverst kitą puslapį ir perskaityt 😃 galiu pasakyt, kad pažįstamas jausmas (kažkur girdėta(?)).. dažnai tai sako man ir dažnai tai sakau kitiems, visgi panašumo mes visi turim. laukiu Bjork.. (parašiau, nes žinau, kad tu taip pat 🤔) ..