
Keliaujam i Archangelska arba melynai skaidrus dangus..
Ir tureti savo rankose viskas, bet is tiesu - nieko. Gerti stipria rytine arbata, leisti kojoms salti, o akims merktis.. Ir prisiminti, kiek darbo dar yra. Ir nuo to pasijusti tik dar geriau...

Ir koks idomumas buti visa laika matomam, jei is tiesu tu tesi tik suknistas nevykelis, toliau savo baimiu ir juokingai isdidziu isitikinimu savo galia nieko nematantis? As geriau stovesiu kazkur paciam kamputy visos tos scenos ir jausiuos puikiai, ir zinosiu, kad darau viska gerai...
tiki manimi?

Komentarai
Netikiu
tikiu..