Tai - mano!

Ji daznai eidavo siauru tamsiu koridoriumi su daugybe duru. Dauguma ju budavo placiai atlapotos, ir mergaite nuodingai zaliomis akimis
sriste iskrisdavo i tokius kambarius. Ji kruosciai apziuredsavo kiekviena daikteli, is giliausiu kampu istraukdavo apdulkejusius, suluzusius zaislus
ir galu gale iseidavo. Ji ilgai ejo tuo koridoriumi, mate ir istyre simtus kambariu atviromis durimis. O jei jos budavo uzsklestos,
tai kibiais ir trumpais pirstukais atidarydavo..
Tamsus plaukai krito ant akiu ir trukde iziureti uzrakta. Bet ji atidarys, ji visad atrakina duris. Zalios akys zybteli ir plonas lupas perkreipia sukta sypsena. Spragteli uzraktas ir durys prasiveria..
Ji jau kelia maza koja i kambari, bet staiga pastebi, jog jame jau kazkas yra..
-... taip napasakys. O jei pasakytu, as nurimciau...- isgirdo ji gliu, pavargusi balsa is kambario gilumos.
-O kaip jam jaustis? - atsake kiek aukstesnis balsas. Zaliaake mate tik pasnekovu kojas, tiksliau, batus. Viena pora buvo sunkus, juodi ilgaauliai su pentinais, kita - plonyciai, spalvingi sportbatukai.
Ilgaauliai nejudejo, o stai sportbaciai mindzikavo..
- Jis nusipelne. - tuo tarou, kol i detales isigilinusi sekle neklause, pasake pirmasis balsas. Pasigirdo trumpas cirkstelejimas ir kambaryje kuri laika vyravo tyla. - Stovek nuosaly ir nesikisk..-pridure.
- As tik sakau, ka galvoju. Juk is tikruju nezinau, kaip yra..
Zaliaake nukreipe akis nuo batu ir pasitaise geliu rastais puosta svarkeli.. truputi labiau pravere duris....
Kambario gilumoje stovejo stalas, ant jo tykiai ruseno zvake. Priesais stala stovejo dvi merginos. Viena aukstesne us kita, viena apsirengusi juodai, kita - spalvingai, abi absoliucios priesingybes. Jas
vienijo gal tik tai, jog abi ziurejo i zvakes liepsna ir turejo spalvotus raistelius ant kairiuju ranku...
Zaliaake is pradziu nesuptaro, kas tai per raisteliai. Bet veliau... "Draugystes apyrankes! Kaip banalu, kaip kvaila ir vaikiska!" - pasake ji savo mintims.. Tuo m etu abui merginos nusiriso raistukus ir padejo ant stalo...
Kai stengiesi padeti, o zmogus to nenori... As taip nemoku. Tikrai daugiau nieko nesakysiu... Nes tu net negirdi, - pasake sviesiaplauke spalvingais rubais. Ji dar kuri laika paziurejo i drauge ir isejo pro duris kambario seseslyje.
Tamsiaplauke dar ilgai ziurejo jai pavymui, o po susnibzdejo:
-Atsiprasau... As nebegaliu daugiau, nes to nebepakanka...
Zaliaake visa ta laika tirtejo gniauzydama duru stakta. tirtejo ji is nekantrumo. Staiga ji krestelejo plaukus ir apsimesdama, kad nieko negirdejo ir nemate, nuzingsniavo link ilgaauliu batu savininkes. Bukais pirstas ji
paeme merginos ranka ir slyksciai saldziu balseliu prabilo:
-As suprantu, kaip sunku tau. Bet nesijaudink, viskas bus gerai, tik atsipalaiduok ir pasistenk buti ramia mergaite.. - jau kalbedama zaliaake kazka pajuto. KAzka tos merginos viduje. Ir stai ji atsisuko i sekle, aptyrinejo melynomis akimis...
Mergina paeme zaliaake uz rankos, dar karat paziurejo i jos veida, kuris trysko naujos aukos atradimo laime, ir nuvede link duru. Cia ji paleido sekle ir pasake ramiu balsu:
- Tai mano gyvenimas. Tai mano reikalas...

Komentarai