KūrybaEilėraštis
Gluosnis
Kaip senas gluosnis,
Iš parko alėjos išbridęs,
Palaikęs krūmus artimais,
Rymai prie gyvenimo kelio palinkęs.
Ir nežinai,
Kiek dar stovėsi vienas:
Apleistas saulės ir lietaus,
Kaip šaltas akmuo
Ant šlaito skardaus.
Palinkęs
Maldausi,
Tylą
Šauksi.
Iki beprotystės šauksi
Kol šakas laužys šiaurys!
Kai visiškai nulinksi-
Sielą užvaldys rudeninis ilgesys.
Verksi,raudosi,maldausi
Saulės sugrįžti vėl čia.
Pavasarėjant šaknis išsirausi-
Nulėksi ten,kur viešpatauja tyla.
Pavargęs
Pakelėj
Pailsėt
Sustosi.
Dar kart vienatvę apraudosi
Ir saulei gyvybę atiduosi...
Ir sulūžusias svajas...

Komentarai
Neblogas tikrai,galima rasti ,kad gluosnis, kaip žmogus panašus...9/10...
man patiko...
aš rašydama atsijungiu ir negalvoju apie tas galūnes...
nors čia jau kažkaip įdomiau pasirodė... kažkaip neatsisakai populiariosios tradicijos, visi tie -osi, - uosi, - ausi... atima kažką, kas gal ir pritrauktų ...