KūrybaEilėraštis

Keleivis


Išsiilgę šviesos rudeniniai lapai
Niūniuoja seną,liūdną raudą.
Stovėdamas kryžkelėj negirdi,nematai
Kaip nulinksta žiedai išsekę.

Tik paimi vėl savo kryžių
Ir eini į gyvenimo audrą.
Daugiau aš čia negrįšiu.
Čia,kur kas dieną lietūs verkia.

Aš-keleivis,
Einu per gyvenimą išvargęs.
Aš-likimo kareivis,
Laikau šautuvą širdy paslėpęs.

Mano prakaito ir liūdesio tvaikas
Pasklinda po vargo laukus.
Mano kryžius nėra žaislas,
O tik priminimas,koks gyvenimas sunkus.

Žengiu per aukščiausius kalnus sulinkęs.
Nepailsėjęs vis einu,einu...
Ir tik į gyvenimo Olimpą įkopęs
Galėsiu pamatyt kaip buvo čia gražu.

Bet dabar tempiu prakeiktą kryžių,
Kaip senas kuinas be atvangos.
Daugiau jau čia negrįšiu,
Nes tik pirmyn žengiu aš visados.

Komentarai

Empathy

ačiū

Sand

+10 tikrai nepaliesta ir gražu : )

green_moon

"Mano prakaito ir liūdesio tvaikas Pasklinda po vargo laukus. Mano kryžius nėra žaislas, O tik priminimas,koks gyvenimas sunkus." sitas ypac. ir dar pries tai vienas. Amm... Nors siaip jis visas toks savotiskas. patiko. ;>