KūrybaEilėraštis
Padėkojai už gerumą
Kai persmelkei man gomurį - deja –
Taip rodos jau visam užtildei
Akibrokšto lyg siūlo griebeis saujoj-
Vargu, ar dievas tave girdi.
Tyku, buvo tyla prieš audrą.
Bangų nudilintas laives,
Neperdroši, čia tau ne verpalus
Dryžuotus austi -
Kaip staklės audžia balsvas drobules...
Netarsiu, ar vilkėt sutaną
Galėsi rausvą kasą slėpti po skraiste,
Danguj ir rojuj nematysi tvano
Nebus "žolės“, nors ten žolė žalia.
Gal ir įgėlė tas akimirkos smeigtukas
Šlifuoto akmenio tam ,gaila, neturiu
Bet sako juk, kad melo kojos trumpos
Prikrovus, nepaslėpsi už pušų.
Komentarai
Tai,kad senas tas darbelis.
visai neblogai
labai savotiskas, originalus eilerastis...