Nuo šiandien kitoks, nei vakar, užvakar, praeitą vasarą, kitoks, nei tuomet, kai taip romantiškai lijo.... Ir niekada nebegrįšiu atgal.
Išgyvensiu.
Komentarai
Lemna
Aš tavęs nekenčiu. Ir man tas pats.
ewana_
nevaidink kad moki negatyvą padaryti 😃
snowblind
vau kokie ilgi komentarai...bet tai viskas geraj visi keiciasi 😘
kliedesys
Geriausia, kad tu vis dar tiki jais. Tai žavu. Tai gražu. Tai naivu... Tikėk, kaip vaikas, tikintis stebuklais.Neleisk sau, kad gatvės žibintas atstotų saulės šviesą. Agresija, piktis, atgrasumas, lipimas per kitus – gal išeitis, bet ar tu pasiruošęs nugalėti tą žmogų, kuris slypi tavy? Ar pasiruošęs tapti žvėrimi šaltomis tuščiomis akimis? Bet jie liko. Ir nesvarbu koks skaičius žmonių – jie yra. Nebūtina įvardyti netgi to skaičiaus, kad suprastum ,kad kažkas dar yra, šalia, toli, bet yra... Niekas ir yra kažkas, tiesiog mes įvardijame jį nieku... Sukti? – eiti tiesiai, tik tiesiai ir jokių sukimų... tiesumas, teisumas – pirmyn... Ateis naujas tikėjimas, ateis kiti žmonės, kurie bus kitokie, ateis kitas laikas, mėnuo, diena... Ateis – kada? – nežinau, tai priklauso nuo tavęs paties... Galiu pasakyti, kad viskas bus gerai – bet, ar šis banalumas tau padės? Žodžiai, nublankstantys prieš protą, kuris gal nenori patikėti... Žinau, ką reiškia laidoti kitą... ir ne vieną ir ne du... Ir žinai, prieš metus praradau viską ir šalia manęs nebuvo draugų, pažįstamų – nieko... Atsikėliau, tapau tuo, kuo esu dabar ir keičiuosi toliau, nes supratau, kad gyvenimas sudėtas ne iš kitų, o iš tavęs. Ir tegul dabar savo delnuose nematai likimo – sakai, jie tušti – pažiūrėk ir įsitikink – jie pilni tavojo gyvenimo... Ką daryti? – atsikelti ir eiti toliau... Žinau, kad sunku, žinau, kad nebegali pakelti akių, bet taip reikia... tiesiog, taip reikia...
rocky
enigmatic>>> taip, kitiems taip lengva... taip paprasta gyventi... turėti smegenų - bet neturėti proto, turėti atbukintus jausmus arba išvis jų neturėti... kaip jiems lengva ir paprasta... kad net graudu... labiau už viską gailiu tokio žmogaus... taip lengva lipti kitų galvomis... gal ir lengva... nežinau... bet ar nepastebėjai kaip apgailėtina būna, kai tiems lipikams ant galvos užlipa smarkesnis, šustresnis ar šiaip koks nenormalus nachalas... tikiu, kad ne tik man, bet ir tau lengviau išgyventi pakilimus ir nuosmukius, bet visais atvejais likti ramiu prieš savo sąžinę... o tiems, kurie neturi tos moralės, pats supranti... nenorėčiau, kad po manęs liktų tik tiek, kaip "gyvenimas - tai beprasmiškai nueitas kelio gabalas"
enigmatic
rocky,o juk kitiems tai taip lengva,jog rodos, jie ir tegimę tik tai daryti... Velnias, žinau,kad negaliu ir negalėsiu.
rocky
Ar tikrai Tau būtų lengviau žygiuoti per gyvenimą kitų galvomis? Netikiu... tikrai netikiu... Man tai atrodo vienas sunkiausių dalykų... kur kas lengviau tikėti žmonėmis, kais nusivilti... ir vėl tikėti... kristi - kilti... degti - nesudegti 😘
enigmatic
Blogiausia tai, jog aš vistiek tikiu žmonėmis. Tikiu gyvenimu. Nepermaldaujamas optimistas. Aš retai zirziu ir skundžiuosi. Visuomet, net ir vakar, tą nelemtąją dieną, drebėdamas nuo minties, kad taip atsitiko, rodės, kad aš skęstu, slystu ir niekaip ir už nieko negaliu užsikabinti, tačiau galvoje vientelė mintis "viskas praeis, gyvenimas - tai stebuklas"... Po paraliais, kada pagaliau ateis ta minutė, kai naivaus optimisto akis pakeis įtarimo, gyvenimo nuovokos sklidinos akys? Juk taip geriau. Taip lengviau. Žygiuoji sau per gyvenimą kitų galvomis, visi tau šypsosi, nes tu esi aukščiau nei jie,o ne žemiau... Žinai,kas man po vakar liko? Du žmonės. Daugiau nieko. Absoliučiai absoliučiai nieko. Turėčiau šią akimirką stovėti gatvėje su keliais lagaminais nereikalingo šūdo, bet kad bent turėčiau, kad bent žinočiau į kurią pusę sukti... Ir whatever, sakai, akimirką. Aha, ilgame gyvnime tai kaip akimirka. Na, keli mėnesiai, kai man taip skauda, kad nieko daugiau nesinori. Praradau visus mylimus žmones. Vieną iš jų palaidojau... Praradau viskuo, kuo aš tikėjau. I ržinai, ateitis yra, bet ką daryti, kad ji būtų šviesenė už šiandieną...
kliedesys
Neleidžia kiti? - tegul, turi savo valią, turi savas mintis, turi savo stiprybę. Tegul dabar sunku, tegul dabar norisi šokti nuo pasatato stgo, nors mirtinai bijai aukščio - tai yra tik dabar, tik akimirką, kurią tu gali įrėminti... keisti kažką, kas jau padaryta? - nereikia - mokykis iš savų klaidų, mokykis kažko kito, kai gulėsi ant betono ir tave trips praeiviai - mokykis, kad daugiau tai nepasikartotų. Skaudinti? - ką? Negailėk savęs - priprasi - nepakilsi... Būk atsakingas už savo veiksmus, už bendravimą su kažkuo - noras galvoti, kad to nebuvo - nieko nepakeis... Buvo ir turėjo būti... Tik dabar... ir tegul punkai rėkia, kad nėra ateities - yra kitą akimirką, kai atsikvėpsi pilna krūtine ir pasakysi - "gerai". dėl to verta atsikelti, nusipurtyt purvą ir pagaliau žengti žingsnį į priekį. Žinau, kad tavo kelias ilgesnis, nei tas takelis už tavo nugaros...
enigmatic
Kaip atsikelti, kai to neleidžia...Bandai, bet nutrenkia ant šalto betono dar skaudžiau, nei praeitą kartą... Kad tai būtų paprasta, kad aš tik žinočiau, kaip viską pakeisti,kad man neskaudėtų... Kad tiesiog nuo šios akimirkos - amnezija. Ir duotų į rankas naują gyvenimą. Prisiekiu, jį lipdyčiau visai taip pat, tik prasilenkčiau su kai kuriomis utelėmis, ropojančiomis ir sugebančiomis tik tai ir daugiau nieko. Skaudinti. Nebūčiau priėmęs kelių klaidingų sprendimų, kurie griauna mano gyvenimą iš pat pamatų... Ir nežnau, kada galėsiu sau pasakyti "dabar, edvi, dabar jau viskas gerai..."
kliedesys
O kam lipdyti kažką iš senos šiukšlių krūvos, jei gali sukurti kažką naujo... Būna... paslysti, nugriūni, bet stiprybė ir yra tame, kad gali atsikelti, pasitempti, pakelta galva praeiti gatve ir nepažinti veidų. Praeina. Praeis. Ir nesvarbu, kad praeitis yra ateities taškas...
enigmatic
whatever, turbūt būtų sunku suprasti,jog mano gyvenimas per kelias savaites baigia sugriūti. Kaip vėjo papūstas kortų namelis. Ir tai ne mažo snargliaus depresavimai ar kažkas tokio, tiesiog renku sutraiškyto savo pasaulio šukes ir žinau, jog nebesulipdysiu jo taip, kad būtų toks, kaip ankščiau...
prieblanda
Gerai kad pats supranti, jog išgyvensi 😃
kliedesys
Svarbiausia, kad katimasis nebūtų toks pat, kaip įsivaizduojamas pasikeitimas... Kitokie... išaugam, išgyvenam, išeinam ir nebegrįžtam...
rocky
išgyvensi... 😘 na taip, juk mes visi šiandien daugiau ar mažiau kitokie nei vakar... kitokie... nei vakar... kitokie...
Komentarai
Aš tavęs nekenčiu. Ir man tas pats.
nevaidink kad moki negatyvą padaryti 😃
vau kokie ilgi komentarai...bet tai viskas geraj visi keiciasi 😘
Geriausia, kad tu vis dar tiki jais. Tai žavu. Tai gražu. Tai naivu... Tikėk, kaip vaikas, tikintis stebuklais.Neleisk sau, kad gatvės žibintas atstotų saulės šviesą. Agresija, piktis, atgrasumas, lipimas per kitus – gal išeitis, bet ar tu pasiruošęs nugalėti tą žmogų, kuris slypi tavy? Ar pasiruošęs tapti žvėrimi šaltomis tuščiomis akimis? Bet jie liko. Ir nesvarbu koks skaičius žmonių – jie yra. Nebūtina įvardyti netgi to skaičiaus, kad suprastum ,kad kažkas dar yra, šalia, toli, bet yra... Niekas ir yra kažkas, tiesiog mes įvardijame jį nieku... Sukti? – eiti tiesiai, tik tiesiai ir jokių sukimų... tiesumas, teisumas – pirmyn... Ateis naujas tikėjimas, ateis kiti žmonės, kurie bus kitokie, ateis kitas laikas, mėnuo, diena... Ateis – kada? – nežinau, tai priklauso nuo tavęs paties... Galiu pasakyti, kad viskas bus gerai – bet, ar šis banalumas tau padės? Žodžiai, nublankstantys prieš protą, kuris gal nenori patikėti... Žinau, ką reiškia laidoti kitą... ir ne vieną ir ne du... Ir žinai, prieš metus praradau viską ir šalia manęs nebuvo draugų, pažįstamų – nieko... Atsikėliau, tapau tuo, kuo esu dabar ir keičiuosi toliau, nes supratau, kad gyvenimas sudėtas ne iš kitų, o iš tavęs. Ir tegul dabar savo delnuose nematai likimo – sakai, jie tušti – pažiūrėk ir įsitikink – jie pilni tavojo gyvenimo... Ką daryti? – atsikelti ir eiti toliau... Žinau, kad sunku, žinau, kad nebegali pakelti akių, bet taip reikia... tiesiog, taip reikia...
enigmatic>>> taip, kitiems taip lengva... taip paprasta gyventi... turėti smegenų - bet neturėti proto, turėti atbukintus jausmus arba išvis jų neturėti... kaip jiems lengva ir paprasta... kad net graudu... labiau už viską gailiu tokio žmogaus... taip lengva lipti kitų galvomis... gal ir lengva... nežinau... bet ar nepastebėjai kaip apgailėtina būna, kai tiems lipikams ant galvos užlipa smarkesnis, šustresnis ar šiaip koks nenormalus nachalas... tikiu, kad ne tik man, bet ir tau lengviau išgyventi pakilimus ir nuosmukius, bet visais atvejais likti ramiu prieš savo sąžinę... o tiems, kurie neturi tos moralės, pats supranti... nenorėčiau, kad po manęs liktų tik tiek, kaip "gyvenimas - tai beprasmiškai nueitas kelio gabalas"
rocky,o juk kitiems tai taip lengva,jog rodos, jie ir tegimę tik tai daryti... Velnias, žinau,kad negaliu ir negalėsiu.
Ar tikrai Tau būtų lengviau žygiuoti per gyvenimą kitų galvomis? Netikiu... tikrai netikiu... Man tai atrodo vienas sunkiausių dalykų... kur kas lengviau tikėti žmonėmis, kais nusivilti... ir vėl tikėti... kristi - kilti... degti - nesudegti 😘
Blogiausia tai, jog aš vistiek tikiu žmonėmis. Tikiu gyvenimu. Nepermaldaujamas optimistas. Aš retai zirziu ir skundžiuosi. Visuomet, net ir vakar, tą nelemtąją dieną, drebėdamas nuo minties, kad taip atsitiko, rodės, kad aš skęstu, slystu ir niekaip ir už nieko negaliu užsikabinti, tačiau galvoje vientelė mintis "viskas praeis, gyvenimas - tai stebuklas"... Po paraliais, kada pagaliau ateis ta minutė, kai naivaus optimisto akis pakeis įtarimo, gyvenimo nuovokos sklidinos akys? Juk taip geriau. Taip lengviau. Žygiuoji sau per gyvenimą kitų galvomis, visi tau šypsosi, nes tu esi aukščiau nei jie,o ne žemiau... Žinai,kas man po vakar liko? Du žmonės. Daugiau nieko. Absoliučiai absoliučiai nieko. Turėčiau šią akimirką stovėti gatvėje su keliais lagaminais nereikalingo šūdo, bet kad bent turėčiau, kad bent žinočiau į kurią pusę sukti... Ir whatever, sakai, akimirką. Aha, ilgame gyvnime tai kaip akimirka. Na, keli mėnesiai, kai man taip skauda, kad nieko daugiau nesinori. Praradau visus mylimus žmones. Vieną iš jų palaidojau... Praradau viskuo, kuo aš tikėjau. I ržinai, ateitis yra, bet ką daryti, kad ji būtų šviesenė už šiandieną...
Neleidžia kiti? - tegul, turi savo valią, turi savas mintis, turi savo stiprybę. Tegul dabar sunku, tegul dabar norisi šokti nuo pasatato stgo, nors mirtinai bijai aukščio - tai yra tik dabar, tik akimirką, kurią tu gali įrėminti... keisti kažką, kas jau padaryta? - nereikia - mokykis iš savų klaidų, mokykis kažko kito, kai gulėsi ant betono ir tave trips praeiviai - mokykis, kad daugiau tai nepasikartotų. Skaudinti? - ką? Negailėk savęs - priprasi - nepakilsi... Būk atsakingas už savo veiksmus, už bendravimą su kažkuo - noras galvoti, kad to nebuvo - nieko nepakeis... Buvo ir turėjo būti... Tik dabar... ir tegul punkai rėkia, kad nėra ateities - yra kitą akimirką, kai atsikvėpsi pilna krūtine ir pasakysi - "gerai". dėl to verta atsikelti, nusipurtyt purvą ir pagaliau žengti žingsnį į priekį. Žinau, kad tavo kelias ilgesnis, nei tas takelis už tavo nugaros...
Kaip atsikelti, kai to neleidžia...Bandai, bet nutrenkia ant šalto betono dar skaudžiau, nei praeitą kartą... Kad tai būtų paprasta, kad aš tik žinočiau, kaip viską pakeisti,kad man neskaudėtų... Kad tiesiog nuo šios akimirkos - amnezija. Ir duotų į rankas naują gyvenimą. Prisiekiu, jį lipdyčiau visai taip pat, tik prasilenkčiau su kai kuriomis utelėmis, ropojančiomis ir sugebančiomis tik tai ir daugiau nieko. Skaudinti. Nebūčiau priėmęs kelių klaidingų sprendimų, kurie griauna mano gyvenimą iš pat pamatų... Ir nežnau, kada galėsiu sau pasakyti "dabar, edvi, dabar jau viskas gerai..."
O kam lipdyti kažką iš senos šiukšlių krūvos, jei gali sukurti kažką naujo... Būna... paslysti, nugriūni, bet stiprybė ir yra tame, kad gali atsikelti, pasitempti, pakelta galva praeiti gatve ir nepažinti veidų. Praeina. Praeis. Ir nesvarbu, kad praeitis yra ateities taškas...
whatever, turbūt būtų sunku suprasti,jog mano gyvenimas per kelias savaites baigia sugriūti. Kaip vėjo papūstas kortų namelis. Ir tai ne mažo snargliaus depresavimai ar kažkas tokio, tiesiog renku sutraiškyto savo pasaulio šukes ir žinau, jog nebesulipdysiu jo taip, kad būtų toks, kaip ankščiau...
Gerai kad pats supranti, jog išgyvensi 😃
Svarbiausia, kad katimasis nebūtų toks pat, kaip įsivaizduojamas pasikeitimas... Kitokie... išaugam, išgyvenam, išeinam ir nebegrįžtam...
išgyvensi... 😘 na taip, juk mes visi šiandien daugiau ar mažiau kitokie nei vakar... kitokie... nei vakar... kitokie...