Šaligatviai
Prieš grįždamas namo, sukrapštęs paskutinius centus, užsuku į „Maximą“. Nusiperku „Selitos“, citrininės, godžiais gurgšniais geriu įstojęs prie kasos.
Įsėdu autobusan. Naktiniu Kaunu duobėtu šunkeliu klibinkščiuoju namų link.
- Iš „Rašytojų Sąjungos“ aš. Priešais žmogus eina per gatvę, ne per perėją, aš bijau, kad mano autobusas jo nepervažiuotų, o jis ramus ramutėliausias. Ramūnas?
- Keistai. Girtas?
- Ne. Su „Maximos“ maišeliais. Gal dėl to?...
- Aaaamm...Tai tipo jei su „Maximos“ maišeliais, tai neišsitenka šaligatvy, reik eit gatve.
Žibintų kvartalai sukasi paakiuos, kylame į kalną. Autobusas, lyg girtas pilvotas senis, vos klibinkščiuoja priekin. Kvaila pagyvenusi moteriškaitė, besėdanti šalimais, mesteli savo sijono klostes man ant kelių.
- Nežinau. Jis tik pažiūrėjo klausiamai (tipo, „ko nori?“) ir žygiavo toliau. Maišelyje atspaustas raudonas „X“ matėsi labiausiai.
- Įdomybė.
Lyg nukautuotas nuleidžiu telefoną nusvirusiose rankose sau ant kelių. Tiksliau, ant naujo moteriškės klostuoto sijono audinio. Nosį riečia išsikvėpęs našlaičių kvapas, dvelkiantis bangomis nuo jos.
- Ir viskas?
- Taip.
Svaigsta galva. Smilkiniuos jaučiu besikaupiančio negerumo aruodus.
- Ir tau jis įdomus?
- Kodėl jis eina gatve, man įdomu.
- O tai kur jam eiti?!
- Šaligatviu!
- Tai kaip jam gatvę pereiti? Jis gi su pirkiniais iš „Maximos“.
- Bet tu sakei, kad jis ėjo gatve, ne per gatvę...Ar ne?
- Na ne, brangute.
Tamsuma apšviestą autobusą ryja į save. Vėpso pakeleivis vidury gatvės, aš stoviu vietoje, norisi sušukti „važiuok“, bet tyliu, ir spengia, spengia...Signalizacijos. Tarpusmilkiniuos.
- Matyt, mąsčiau, ką jis parduotuvėje pirko.
- Aš irgi. Bijojau, kad aukščiausios rūšies tepus riebalų mišinys ir naujas skalbiklis, ištiškęs aklinoje gatvėje, nenueitų perniek. Viso.
- Iki. Mulkis.
Tiesiog virste išvirstu iš autobuso. Šalta, šimtus kartų mindžiota stotelės šalikelė. Apsiglėbęs „Selitos“ butelį, bandau pereiti į kitą gatvės pusę. Einu šaligatviu, mašinos spigina į akis, nieko nebematau...
Stoviu priešais save dvidešimt vienerius metus ir egzistenciją prabanga vaišinu.
Apsivemiu. Taip ir nesupratau: dėl ligos, „Maximos“, „Rašytojų Sąjungos“ ar rankose besiteliuskuojančios „Selitos“.

Komentarai
geras.. ; ))