
Alkio takais.
Kartais ir suskilusios viltys arba numozoti skaidrūs norų rutuliukai, krisdami į gurgiančius iš alkio žolių kuokštus, išsiaugina sparnus. Nes labai to nori.
Prakrapštytos akys - tai dar nereiškia, jog matai. Įlipau ne į tą autobusą ir tai suvokiau tik nuvažiavęs gerą gabalą kelio. Nesėkmė? Žinoma, ne. Pamankštinau apmirusias kojas, o ypač, papurenau susigulėjusias mintis.
Spartesniu žingsniu kulniavau, o saulė švietė...netiesiogiai, bet ne ką mažiau maloni.
Paskaitose naujasis žaliasis agurkas suprato, jog kolis, kurį buvo manęsis pramiegojęs, bus šiandien. Teko bėgti į tualetą. Ne, ne gamtinių reikalų - išsirėkti. O paskui parūkyti. Kartais sapnai pildosi.
Ir visiškai nesvarbu, jog per atsiskaitymą išradau kelias naujas sociologines teorijas bei pakoregavau sociologų išrastus tyrinėjimo metodus. Aš mėgstu spėti į gyvenimą raižančius traukinius. Būti juose. Esu įsitikinęs, jog Karlas Marksas manimi didžiuotųsi ir perkratytų šūsnius savo užrašų - mano pasidabruota smegenų mašina padirbėjo fantastinės komedijos linkme.
Ir visiškai nesvarbu, kad tingėjau įsijungti savo mėgiamą dainą, kurios žūtbūt tą akimirką reikėjo. Ją pakeitė kita. Slogus autobusas ritosi į kitą tilto pusę, o aš, pasirėmęs alkūne akimirką, žvelgiau ten, kur visuomet susitinku euforijos dukrą.

Pasisveikinau. Kaip aš ją dievinu... Apgailestauju, kad tu gyveni tik vienintelėje vietoje ir viliuosi, madam, jog laikui nešant savo kudašių pirmyn, malonėsite išsibarstyti tūkstančiuose pakampių.
Ethereal. O, taip...


Komentarai