Apie kelius.
Išsitėškęs balzganas mėnuo dangaus kampe ir žvakė, mosuojanti liepsna palei akis. Krebžda mintys, o mes žiūrime į muses, ropinėjančias, nepailstančias. Ant kojų, kurias vakar plovei, bet pamiršai pėdas, rankų, lietusių lūpas, kurias musės irgi paverčia autostradomis tarp akių ir smakro. Juk ne lūpomis kalbame. Žinai? - paklausčiau.
Mėnuo keičia spalvas, mes ieškome balsvumo, tirščius praskleidžiame į šalis, bet juk ne visi mokame rankas ir kojas tiesti vien į priekį. Milijardus atominių sekundžių iškvepiame į tropinę centralizuotą savąją planetą, kurioje neparduodame sklypo nė už skatiką, tuo labiau už milijoną sudėjusiam rankas šilumai, tačiau reikalaujame neklaidžių, kitų pramintų kelių.
Juodais taškeliais nusėtos lubos. Baltos, su juodais aguoniniais taškeliais. Nevalyvos musės, pasidėjusios į šalį sparnuotuosius atributus, žaidžia tinklinį. Kamuolys - tavo mintys, tačiau susivijusios į, rodos, neišnarpliojamą kamuolėlį. Paslaptis įminta?
Apsiverčiame ant kito šono. Nenugulėto, nenuskaudusio, atsibodusio. Užmerkiame akis. Musė, nedavusi ramybės, tyliai sučiaumojama. Mėnulis išjungiamas.
Ant akių vokų skleidžiasi šypsenos motyvai.

Komentarai
Kad tu žinotum, kaip aš pavargęs, tai bent kelias dienas palūkėtum... 😅
tai prašom, pm visada tavęs laukia, mielasai :@@@
Prisimenu. Tik dirbau per du darbus. Nuo liepos kokios 4 būsiu laisvas ir BUS. Bet ne čia vieta apie tai kalbėti, PM.
tu! atsimeni, ką žadėjai? hrrr.