Apie pasirinkimus.
- Sveikas. Alaus norėčiau... – nepasimetusi atsako ji.
- Ei tu! Tris alaus. – sušunka netoliese besiirstančiam prekiautojui alkoholiniais gėrimais arabas.
Mano rankose nemokamas butelis kokybiško alaus už 2 eurus. Apsimetu negirdintis vingrių, tačiau visiškai apgailėtinų bandymų sužavėti Mariją. Žinoma, ji suokia, raito aplink pirštą plaukų sruogą, koketiškai karts nuo karto prunkšteli, taktiškai pašiepia aplink ją besisukiojantį vaikėzą. Sunkiai tvardausi nesusijuojęs, šypsau paslapčiomis.
- Kokia tu graži, rusaite. – bando imti pavadžius į savo rankas apijaudinęs vyrukas.
- Žinau. Ir aš netgi ne rusė. – žaismingas šypt.
- Žinai...aš gyvenu netoliese, galbūt, jei neturi kur nakvoti, nori pas mane? –akivaizdu, vaikinui iš susijaudinimo išdžiūvo burna, o ant kaktos išsprogusi kraujagyslė, rodos, tuoj tuoj sprogs, aptaškydama viską aplinkui milijonais feromonų.
- Neturiu. Gerai, būtų labai puiku. – arabas trina rankas, akys lyg spingsulės žaižaruoja berlyniškos atmosferos prisigėrusiame vakaryje vėjyje. – Netrukus čia turi būti kiti trys draugai. Mes su didelėmis kuprinėmis, tai nesudarys problemų? – šypsosi Marija vėjavaikiškai, it nesuprasdama arabo norų apgaudinėja, lyg gudri pelė šmurkštelėdama iš vienos landos į kitą, erzindama pasiruošusį pulti katiną.
- Na...Aš dar pagalvosiu, gerai? – ir staiga dingsta tarp daugybės beskubančių į apytamsius skersgatvius žmonių.
Uodų mišrainė. Jaučiuosi taip, lyg ėstų nematomos rankos mane gyvą. Krūtinėje tvenkiasi nenusakomos spalvos nuotaikų ruletė, akių laukuose šmirinėja begalės žmonių, staiga pasijuntu nesaugus, nuo namų atsiplėšęs tūkstančiais kilometrų. Stengiuosi akimis nekliudyti žmonių siluetų, nes ima rodytis, jog jie visi, it susitarę, žvelgia į mane, mintydami neapsakomo žiaurumo scenarijus mano baigties link.
Šunie, tu nelaimingas žvėrie, tai taip tu nebijai dėl savo esybės, trokšti išnykti...? Gėda muša raudonius žandų masyvuose, imu galvoti, jog aš ne kas kita, kaip šizofreniška, nesveika dvasia, tenorinti save apgauti ir luošinti iki galutinės pasimetimo savyje sienos.
Tebūnie žaidimas „minčių kvadratas“: nenoras susitaikyti su savimi ir gyvenimo taisyklės sviedžia pergalingą kamuolį gyvenimo poreikiui, tas staiga pranyksta ore, užgautas išsisklaido, kamuolys lekia link troškimo būti geriausiu, atsimuša lyg į akliną sieną ir lekia nekliudomas atgal į nonoro susitaikyti su savimi ir gyvenimo taisyklių pusę. Ši nobloškiama ant žemės, suluošinama. O aš, bestebintis šalimais kovą savyje su pačiu savimi, nieko nesuprantu. Štai kur tiesa: aš tiesiog trokštu būti geriausias, man tai nepavyksta, imu save kankinti, mėtyti, plėšyti iki kitos susitaikymo su savo egzistencija stadijos. Fetišas save naikinti, ne kitaip.
Ryžtingai pakeliu akis. Gyvenimo aišktelėje čiumpu kamuolį, sviedžiu jį žodžių pavidalu nepažįstamiems siluetams, besitrainiojantiems aplinkui. Jaučiu neryžtą, kaustantį sąnarius ir saldžiarūgštį pasitenkinimo gumulą galugerklyje. Man pavyksta.
Tai tėra tik eilinis bandymas nugalėti save, suprantu tai. Pasibaigs nukainojimo akcija nusmurgusiame depresiškų minčių patvoryje, įsitikinęs.
Prekybos centro vežimėlis, garsiai bebildėdamas ties kiekviena plytelių ertme, yrėsi per didžiulę centrinę aikštę. Girdėjosi juokas, toks pažįstamas ir kvaitulingas. Nulaužtosios bažnyčios veide įtaisytas laikrodžio ciferblatas rodė trisdešimt septynias minutes po dešimtos.
- kur jūs valkiojotės? – ima visa gerkle šaukti Marija.
- O tu pakvėpink mano bliuzelę – atremia ją Dovilė, bebėgdama mūsų linkui.
Apsikabinimai. Gera. Stipriai išreiškiame vienas kitam, kas mes esame. Mes – draugai. Ir bepročiai, panorę nugalėti gyvenimo kalėjimą, iš rutinos narvelių skristi aukštyn, į šviesą. Kvailiai, tikintys svajonių išsipildymu, amžina draugyste ir savimi. Po alaus.
- Visos „trejos devynerios“ sudužo mano kuprinėje. Ir ant bliuzelės... – tęsė pridususi nuo bėgimo Dovilė.
- Ai, nieko, duok, nučiulpsiu – dviprasmiškai atsakė Marijos lūpos. Putlios, psisirpusios, padažytos.
- Alaus. Mums reikia alaus, kur jo gauti...? Labai norim alaus... – žvalgėsi aplinkui Vytis su Giedre, ieškodami oazės.
Neverta nė sakyti, jog urbanizacijos išpūstuose miestuose it sezaminėmis bandelėmis kvepia tūkstančiais pagundų. Hašišas, amfetaminas, širkė...Trys, penki eurai...
- Dink iš akių – drąsiai rėžia Vytis įkyriam prekiautojui narkotikais.
- A tu durns?? – pusiau juokais, pusiau su išgąsčiu iškošiu pro dantis.
- Erzina, šiandien jau trečią kartą man bruka tas nesąmones.
- Tai ir imk. Imk, kol gali, suvartosime.
- Tai pirmus du kartus paėmiau, visus kelionės pinigus prašvaisčiau.
Juokiamės. Ir abu puikiai suprantame, jog juokas – signalas ateičiai, kad su prekiautojais nevalia kalbėti atgrasiu tonu ir kuo greičiau nešdintis nuo jų velniop.
Apkvaitęs nuo Marijos kvepalų aromato, vis mažesnius ratus vėl ima sukti arabas. Blyksi akimis lyg fotografuodamas savo mūzos atvaizdą, rodos it žvėris nakties tamsumoje radęs jaunutę, patiklią auką.
- Keliaujame pas mane. Vieną dar draugę pas mane pasiimk, o kiti trys galės pernakvoti pas mano draugą. – pirmas bandymas.
- Eik tu šikti, gerai. Arba visi penki, arba ne. – rodėsi, jog jie turi prisitaikyti, rinktis mūsų pasliūlytas sąlygas.
- Na...Pas mane vietos nėra....Juk aš vedęs. – antras bandymas.
- Viso gero. – nuožmiu akių kontaktu Marija leido suprasti, jog nėra patikli avelė šilkiniu kailiu, vilkų nebijo, juos gaminasi pusryčiams, o seksas su atsitiktiniais arabais, sutiktais Berlyno apsuptyje, jai yra mažiau svarbus, nei Bušo likimas.
Kokia graži tu, naktie! It lelija juodoji, jaudini savo kvapu, prisisunkusiu negyvasties, bet tokiu artimu mano sielai...It tyriausi spurgai aplink mane sukasi keturi veidai, blyškiai nuvargę, tikri rytojumi, o aš stebiu ir gurgšnoju sumaištį. Kokia svajinga, esi tu, akimirka, kuomet gyvenimo kadrai sustoja prieš mano akis, vitražuose įsisupa optimizmo ūsai, kabinuosi į tave, kvėpiu gyliai į plaučius iki tolimiausių alveolių, tikėdamas, jog užsiliksi iki sunkiausių akimirkų mano gyvenime. Vildamasis, jog šis, milisekundės nepriekaištingumas, išgelbės nuo minčių žudikių bent vienai nakčiai...
Šiaip ne taip sutalpinę savo nešulius į prekybos centro vežimėlį, nedrąsiai skubėjome per naktinį Berlyną Tolerancijos Parko link.
Šiluma kuteno padus, kojos tvinkčiojo iš susikaupusio nuovargio, klegėjome lyg iš namų išskridusios gervės, neatsigręžiančios atgal. Pavymui – gyvenimo šleifas iš namų, paliktų seniai nebenorimose pažinti tolybėse. Mes drąsūs, aiškiai dedame kojas, praeities vijokliai pailsę, nyksta ant įkaitusio betono, nebepaveja, nesikabina į sultingas kojų briaunas.
Turėjome, kur praleisti naktį: kas pas vokiečių šeimą, belaukusią mūsų skambučio visą vakarą, kas pas Manuelį, begyvenantį Berlyno skvote.
Mes pasirinkome vienas kitą. Ir žvaigždes virš mūsų galvų, tokias ryškias ir tikras, jog kvapą gniaužė visą nakties akimirksnį.

Komentarai