Autobuse
Kitoje stotelėje,sustojus autobusui įlipo sena,apšerkšnijusiais plaukais ir gyvenimo išvagotu veidu senutė.Su anūkėliu,kokių šešerių metų.Atsisėdo netoliese manęs.Išgirdau jų pokalbį:
-Močiute,pasižiūrėk,koks aš stiprus,aš iš visų stipriausias!
-Mantuk,yra daug stipresnių už tave,pasižiūrėk,kokie dideli žmonės gatvėje vaikšto.
-Ne,močiute,jie nedideli ir jie negeri dėdės,nes negražiai daro viską.
-Na taip,ne visi geri,bet yra ir labai gerų žmonių.
-Tai aš tuos negerus primušiu,tada jie pasidarys geri.O kodėl močiute jie tokie?
-Nežinau,anūkėli,galbūt todėl,kad nelaimingi - gal neturi ko pavalgyti,gal pyksta ant kitų žmonių, kad jie visko daugiau turi,kad yra laimingesni...
-Noriu būti prezidentas,močiut.Kad visiems būtų gerai ir kad vienas kito neskriaustų.Juk taip negražu.Tada,tada,va,kaip būsiu didelis,visus išmokysiu būti gerais.
-Tikiuosi,Mantuk,tikiuosi...
Įstrigo be galo man šis pokalbis...Jis buvo toks nuoširdus,mažas žmogeliukas su nepatyrimo ir gerumo pilnomis akimis,ir be galo tikėjo tuo,ką sako.
Kai palieka mus vaikystė,kur dingsta mūsų gerumas,meilė gyvenimui...?Kur dingsta kovojimas už rytojų...?
KUR DINGSTA MŪSŲ GYVENIMAI...

Komentarai
zinai, tam pokalbiui turbut neimanoma likti abejingu... 😆 man istrigo "kaip ir kiekviena ryta i paskaitas vaziavau autobusu".. na, tu kiekvienu rytu buvo dat klo kas tik 20, o kazkaip ispudis susidare kad jau 3 metus taip vazineji 😃)) cia tik siaip, pastebejimas 😃 beje, as vis dar laukiu tavo studentisku ispudziu 😃))
Kažkada vaikystėje ir aš beveik taip pat galvojau...
kazkur uz kito autobuso langu..
Gal kai baigiasi vaikyste suvokiame, kad budamas geras siame pasaulyje ilgai nepragyvensi...tik nukentesi...o gyvent tai norime...
Musu gerumas - nusidazo kitom spalvom,egoizmu. Ir retai kada pusiausvyra islieka. meile gyvenimui ? Nespeja zygiuoti kartu su inkarais apmautom kojom,ir pasimeta paklaikusi tarp tariamai 'beribio skausmo' iskankintu zmoniu, kuriuos vargiai zmonem galima vadinti. Kur dingsta kovojimas uz rytoju? Jis iskrypsta, ir tampa kovojimu uz 'skausminga rytoju' cituoju 'dingsta uz kanciu ir skausmo sienos' ir tokios mases kaip sio sakinio autorius iskreipia visu kitu kovojima uz rytoju. Grandinine reakcija.
pusiau... bet vistiek eidama užkliudžiau durų staktą... man reikėjo kur nors išsilieti. Atsiprašau, kad į pievas nusispangau ir kad dar nusišneku...
november_rain,tu ten pataikei?
gale ne ta šypsenėlė... 😄
O... idealizme! kur tu dingai? Tikriausiai tave nusinešė pirmosios meilės gaisrai. O gal pirmieji priešai? Pirmieji pasakymai "patylėk" ? Pirmosios intrigėlės ("mokytoja sakė, kad tu ją nervuoji"), pirmasis draugo praradimas, o gal tu dar sugrįši? Kartais tu apsireiški... kai žiūriu į dangų naktį. Ir jis būna toks tobulas. Supypsi telefonas ir trečią valandą ryto kai kas klausia "Ką veiki? ". O tu atsakai "Kiekvieną naktį tokiu laiku čia praskrenda lėktuvas. Tai dabar jo laukiu" ... Tada atrodo "o gal kadanors ir jis..?" bet po šios savaitės tokia mintis jau nebeateis. Aš jos pasiilgsiu. Bukim draugais, likim kartu. Ranką ištiesk - dar nevėlu. Aš labai atsiprašau. 😃
Ak,tas vaikiškas idealizmas.Atrodo viskas taip lengva.Maži vaikai tiki gėriu ir mažai tesuvokia kas yra blogis,todėl dažnai nuo to nukenčia. Kur dingsta?Ateina toks dalykas kaip paauglystė,o tokiu amžiumi viskas yra pilka.Toliau dažnas suaugęs žmogus yra nepatenkintas gyvenimu,užverstas rūpeščiais todėl nelabai jam kada ir yra galvoti apie meilę gyvenimui(žinoma ne visiems taip).O vaikams tas pasaulėlis dar tik kurias ir viskas labai priklauos nuo suaugusio žmogaus įtakos,aplinkos kokį jis pasaulėlį,požiūrį susikurs.vnz sumaliau mintis ir neišėjo pasakyti tai ką norėjau😅
R-One rašė: o kad jis pasisiule primusti?!?! telieka tiketis, kad kazkas kazkada.. .. .. .. kaip gims, augs su sitokiom idealistinem mintim, taip ir elgsis visa savo gyvenima sitaip.. bandys kazka pakeisti.. deja, tik mazu vaikuciu sirdelese yra islike tyri jausmai..
o kad jis pasisiule primusti?!?! telieka tiketis, kad kazkas kazkada.. .. .. .. kaip gims, augs su sitokiom idealistinem mintim, taip ir elgsis visa savo gyvenima sitaip.. bandys kazka pakeisti.. deja, tik mazu vaikuciu sirdelese yra islike tyri jausmai..
paskutinis sakinys istrigo...kazkaip pati apie taij retaij pagalwoju is tikro kur dinghsta gerumasz...
Dingsta uz kanciu ir skausmo sienos. Subyra i sipulius i ja atsimuse. Ir tada belieka klijuoti. Metu metus...
Tikėk kuo nori, bet aš puikiai žinau ką reiškia GYVENTI, o ką EGZISTUOTI.. savo kailiu patyriau, todėl galiu pasakyt - jos niekada neis kartu. Skaudūs įvykiai išties labai pakeičia žmogų,.. tik kiekvieną skirtingai ir tai būna ne tokio pobūdžio pokyčiai, kokius turėjo galvoj enigmatic... Tas vaikelis po poros metų greičiausiai keiksis, rūkys ir praras savo mandagumą. Bet taip nutiks ne dėl to, kad gavo traumą, o tiesiog todėl, kad dabar VISI taip daro... Neben jis tikra asmenybė ir jam px ant kitų.
Misantropia. Galbūt esi teisi, bet aš tikėsiu tuo, ką sakiau. antraip kam išvis sakyti/?
Nila, tai ką jie jaučia - nėra tikri jausmai... tai daugiaus instinktais paremtos emocijos ir nerviniai impulsai. enigmatic... gal ir galima... deja, gyvų pavyzdžių sutikti neteko..
Tuščiaviduriai gyvuliai, kaip Tu juos vadini, kartais irgi jaučia. ką jie jaučia, ne man žinoti. tačiau norėčiau tikėti, kad kažką teigiamo, bent kartą gyvenime. Galbūt dėl kokių nors stiprių praeities išgyvenimų jie ir tampa tokie: tušti, banalūs, besiblaškantys, dažnai niekingi, egoistiški, nepastebintys jokio grožio. Gyvenimas veikiausiai neplyšta į dvi sąvokas. yra vienas GYVENTI ir vienas EGZISTUOTI. Ir jie visad bus šalia, sudarydami galimybę peržengti ribą.
Ir to neįmanoma pakeisti?Netikiu.
Mūsų vaikišką idealizmą negrįžtamai sužaloja akistata su realiu gyvenimu.
nila,nepakartojami ir nuostabūs žodžiai.Tu teisi.Bet aš gyvenimą jaučiu,tikrai. Bet man kilo klausimas,ar jaučia Jie,tuščiaviduriai gyvuliai... Gyvenimo samprata šiandien "plyšta" į dvi visiškai skirtingas suvokimo dalis...
Gyvenimas niekur nedingsta. Nebent Tu kartais nejunti jo, tyliai einančio greta. Žinoma, sunku suprasti, kad jis vis skuba su tavimi, (ne pirma ir ne paskui), nes vakar galbūt žingsniavo spėriai ir trankiai, viską paversdamas griuvėsiais, arba atvirkščiai, pažadindamas euforiją, o šiandien tik tykiai tykiai tapsi balerinos puantais. Kartais gyvenimui įžiūrėti reikia padidinamojo stiklo. Jis kaip senas geras draugas, kurio ilgai nematei- kai tik imi manyti, kad tave apleido, padeda ranką ant peties ir taria: Sveikas, pasiilgau... O maži vaikai visada žavūs. Su savo klausimais, naivumu ir kartais netikėta išmintimi.
tiksliai....
geras ziauriai fainai😄😄😄 nu jo neber tos dvasios ir seip is tikro knisa visokie tokie negeri dedziai😄
GAILA BET DINGSTA SIE DALYKAI....kazkur..i nezinai.... ....uzaugi ir nebematai to ka matei anksciau... ..kartais noriu sugrizti i vaikyste.. tikrai noriu..kaip viskas atrode taip lenga..buvai sau pats stipriausias ir teisiausias....ziurejai i viskas taip naivaii ir nerupestingai... o dabar BOOM sprogo vaikystes burbulas su visais graziais dalykais..
niekas nedingsta. ne welnio. tiesiog mes nebeturime laiko apie tai galwoti. tiesiog nebematom prasmes. mazhi waikai ir seni zhmones turi daug laiswo laiko. jie arba jau turi sawo gywenimus, arba dar apie tai negalwoja. o mes turime kurti sawo ateiti. esam per daug uzhimti, kad darytume pasauli geresni. per daug egocentrishki, abejingi. per daug panashus